„Jotvos“ sambūris Rygoje

Vasario 17-19 dienomis, kai Punsko krašto ansambliai ruošėsi minėti Lietuvos valstybės atkūrimo dieną Lietuvių kultūros namuose, dvi „Jotvos“ sambūrio šokėjų grupės dalyvavo tarptautiniame vaikų ir jaunimo dainų ir šokių festivalyje Rygoje – „Keliaujantis festivalis 2012“. Ankstų penktadienio rytą išvyko 26 šokėjai (15 porų) iš dviejų vyriausių sambūrio grupių. Gaila, kad negalėjo vykti visi šokėjai. Tačiau festivalio vadinamąjį „startinį“ mokestį ir gyvenimo viešbutyje išlaidas turėjome susimokėti patys – t. y. trys dienos kiekvienam mūsų kainavo po 80 eurų. Kadangi rėmėjų sambūris neturi, o ir patys dar savarankiškai neuždirbame pinigėlių, teko gražiai paprašyti tėvelių, kad suteiktų galimybę šiek tiek pažinti pasaulį, na, ir patiems pagaliau parodyti, kad šokis sambūryje – ne tik pramoga, bet ir atsakomybė už savos kultūros sklaidą. Tad tie, kas šią galimybę turėjo – geros nuotaikos lydimi, iškeliavo į Latvijos sostinę.

Kelionė neprailgo, nors truko septynias valandas. Patogus autobusas ir patyręs vairuotojas leido jaustis saugiai. Atvykę į vietą, apsistojome 3 žvaigždučių viešbutyje „Tomo“. Kadangi mums nedažnai tenka gyventi viešbučiuose, buvo smalsu ir įdomu susipažinti su elektroniniais kambarių raktais. Turbūt dėl to pradžioje buvo smagu šiaip, be jokio reikalo, dažnai vaikščioti iš kambario į kambarį… 🙂 Tokių „pasivaikščiojimų“ pasekmė buvo pamiršti raktai kambaryje, o durys – užsitrenkusios… 🙂 Na, bet – kaip ir dera viešbučiams – registratūra turėjo atsarginių raktų.

Pirmosios dienos popietę pabandėme keliauti pėsčiomis į Rygos senamiestį (vairuotojas tądien jau nebegalėjo mūsų vežti, kadangi įstatymai apibrėžia vairavimo valandų skaičių), tačiau pasirodė, kad nuo mūsų viešbučio iki senamiesčio – septyni kilometrai. Tad pasitarę, kad truputėlį lyg ir per toli, o ir oras tądien nebuvo palankus „spacieriams“, ir netrukus laukė vakarienė, nusprendėme apsidairyti po viešbučio apylinkę ir palaukti rytdienos.

Šeštadienio rytas buvo labai ankstyvas, kadangi norėjome suspėti daug pamatyti, o ir laukė koncertas. Tad sočiai papusryčiavę viešbučio restorane, pasiėmę drabužius repeticijoms, nuskubėjome į Rygos senamiestį. Ta miesto dalis mus tiesiog sužavėjo, kadangi Rygos senamiestis yra įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Miestas ypač žymus gausia Art Nouveau (Jugendstil) architektūra, kurią galima lyginti su Vienos, Sankt Peterburgo ir Barselonos. Ryga – viena iš Europos plytų gotikos kelio stočių. Vaikščiojome klaidžiomis ir siauromis gatvelėmis. Nors snigo ir pusnyse šlapo kojos, Rygos žavesys nugalėjo viską ir niekas neniurzgėjo. Kiekvienoje jaukioje krautuvėlėje galėjome išsirinkti patinkančius suvenyrus, pasidairyti lauktuvių namiškiams. Vienoje tokioje parduotuvėlėje sužinojome, kad juodas katinas yra Rygos miesto simbolis. Su gyventojais be jokių trukdžių susikalbėjome rusiškai ir angliškai (buvo gera proga patikrinti savo užsienio kalbų žinias). Tačiau artėjo laikas repetuoti, tai negalėjome sau leisti visiškai užsimiršti.

Jau po dviejų valandų ruošėmės repeticijoms Rygos kultūros namuose. Pastatas – įspūdingo dydžio ir tokio paties įspūdingo „šalčio“. Kaip vėliau sužinojome – tai tarybinių laikų palikimas ir šilumą palaikyti tokio dydžio pastate šiais ekonominės recesijos laikais ne taip paprasta. Repeticijoms mums buvo skirta tik 10 minučių, kadangi savo eilės laukė festivalio dalyviai iš Lietuvos, Lenkijos ir Estijos. Pasirodo, kad iš keturių valstybių buvo suvažiavę apie 20 ansamblių ir apie 300 dalyvių (įskaitant ir atlikėjus iš Latvijos). Tačiau scena buvo labai patogi – tikra šokiams ir teatrų pasirodymams skirta danga, erdvūs užkulisiai ir profesionalus įgarsinimas. Tad jeigu ir šokdamas kas iš mūsų „šliaužė“ kojomis – niekas nematė ir negirdėjo. Reikia pripažinti, jog šiek tiek baiminomės, nes nežinojome kitų šokių grupių repertuaro, tačiau repeticijos tai išsklaidė – nebuvome vieninteliai, atvežę tautinius šokius. Puikiausiai tiko daugelio kultūrų šventėje ir modernusis, ir tautinis šokis.

Likus keletui valandų iki festivalio pradžios, niekur jau nebekeliavome, o ilsėjomės viešbutyje ir kaupėme jėgas vakaro koncertui. Vakaras buvo varginantis, bet taip pat pilnas įspūdžių. Beje, dar įdomu buvo tai, kad mūsų festivalis surengtas tuo metu, kai Latvijoje vyko referendumas dėl rusų kalbos, kaip antrosios valstybinės Latvijoje, įvedimo (referendumą galėjome stebėti gyvai, nes kultūros namuose, kur vyko festivalis, taip pat buvo balsavimo apylinkė). Vėliau iš žinių portalų sužinojome, kaip Latvija apsisprendė – savo akimis matėme, kad balsavusių Latvijos piliečių procentas buvo rekordiškai didelis. Tad jautėmės lyg savotiškai pakylėti, atstovaudami tautinės kultūros puoselėtojams.

Pirmąją festivalio dalį pradėjo mums visiems gerai žinoma daina „You rise me up“, bet atliekama lietuviškai. Pasirodo, kad festivalio organizatoriai yra lietuviai iš Kauno, jau kelerius metus gražiai bendradarbiaujantys su Rygos miesto kultūros namų vadovybe ir ansambliais. Vėliau visą vakarą pranešėja trimis kalbomis – latviškai, lietuviškai ir angliškai – skelbė dalyvių atliekamų šokių ir dainų pavadinimus. Pirmoje festivalio dalyje išgirdome daug žinomų ir užsienio, ir Lietuvos atlikėjų dainų bei jų interpretacijų, modernaus folkloro aranžuočių, atliekamų įvairaus amžiaus (nuo 5 iki 19 m.) dalyvių. Antroji dalis buvo skirta šokiams. Čia taip pat buvo įvairaus amžiaus ir stiliaus grupių. Mūsų ansamblis šoko „Valčiką“ (jaunesnieji) ir „Pamario apvalcių“ (vyresnieji). Publika mus labai palaikė ir padovanojo plojimų gausą.

Atsipalaiduoti po programos galėjome visų dalyvių diskotekoje, žinoma, prieš tai pavakarieniavę jaukioje kultūros namų kavinukėje. Vakarienės metu mus vis dar lydėjo gera nuotaika ir nesenkantis humoro jausmas: sėdėdami prie stalo, pasveikinome vienas kitą ir visus festivalio dalyvius su švente, dėkojome viens kitam ir kitiems kolektyvams už gražias akimirkas. Nepamiršome ir vadovės bei festivalio organizatorių – jiems vakarienės metu smarkiai ir garsiai plojome.

Grįžus į viešbutį, „integracinė programa“ tęsėsi, kadangi tame pačiame viešbutyje suvažiavo nakvoti beveik visi likę festivalio dalyviai iš užsienio šalių. Tad koridoriuose skambėjo lietuvių, rusų, anglų ir lenkų kalbos, vyko „kultūriniai mainai“ – keistasi telefonų numeriais, adresais ir šypsenomis.

Sekmadienį, gerai išsimiegoję ir niekur neskubėdami, susirinkome į autobusą ir nusprendėme dar kartelį aplankyti senamiestį, kadangi ne visi latviški santimai dar buvo išleisti, ne visiems namiškiams nupirktos lauktuvės. Kai kurie mūsų kolegos, susižavėję puikia Rygos architektūra, prarado laiko pojūtį ir užsimiršę vėlavo grįžti į autobusą. Na, bet mūsų vadovė akyla ir mus labai saugojo – matė, kur, kas ir su kuo nuėjo, tad „paklydėlius“ rasti nebuvo sunku… 🙂 Ir labai laiku suskubome keliauti namo.

Kelyje prasidėjo šlapdriba ir plikledis. Autostrados pakraščiuose jau matėme išvirtusius vilkikus, grioviuose – nuo kelio nuslydusius lengvuosius automobilius. Oro sąlygos darėsi vis sunkesnės. Vairuotojas jau įspėjo mus, kad prisisegtume saugos diržus, ir važiavome labai lėtai. Tačiau jis patyręs ir visiškai saugiai mus vežė namo. Į Punską, kur, kaip sužinojome iš mamų skambučių, siautė didelė pūga. Tad vėl pradėjome jaudintis, ar neužstrigsime sniego pusnyse, ar autobusas galės saugiai pravažiuoti, ar keliai bus nustumdyti. Tačiau Punsko valsčiaus viršaičiui visi garsiai autobuse sušukome „Bravo!“ ir „Ačiū!“, nes sukdami nuo Slabados kryžkelės Punsko link, pamatėme kelią valančią mašiną, kur nedažnai sekmadieniais, o dar vėlų vakarą galima jos sulaukti. Tad namus pasiekėme saugiai ir laimingai.

Labai ačiū tariame mūsų vadovei Kornelijai Mauliūtei už iniciatyvą vykti į šį festivalį. Kelionė mums be galo patiko – puikiai leidome laiką, daug juokavome, krėtėme įvairiausius pokštus, bet kartu ir atlikome savo pareigą – skleidėme savos kultūros žavesį bei parodėme, kad šokis – ne tik pramoga, o ir tautų bendravimo priemonė. Tikimės, jog jau netolimoje ateityje dar ne kartą galėsime pasirodyti užsienio žiūrovams, ne kartą parodyti save bei pamatyti kitus įvairiuose festivaliuose. Tuo labiau kad šis „Keliaujantis festivalis“ keliauja po keturias Pabaltijo valstybes įvairiu metų laiku. Tikimės, kad jo dėka dar galėsime aplankyti Krokuvą, Taliną ir ne kartą – Rygą.

„Jotvos“ šokėjos