Šiandien, 2012 m. liepos 20-ąją, Vilniaus geležinkelio stotyje išlydėjome gražų būrį jaunų žmonių į ilgą ir varginančią, tačiau neeiliniais įspūdžiais ir gilia prasme pažymėtą kelionę. Šešiolika ekspedicijos dalyvių ir vadovai išvyko į Rusijos Federacijos Chakasijos Respubliką Rytų Sibiro taigoje ieškoti ir tvarkyti tremtinių iš Lietuvos kapų. Kiekvienam „Misija Sibiras“ ekspedicijos dalyviui į kelionę įdaviau po kepalėlį duonos, kaip dalijimosi, gyvybės bei stiprybės šaltinio simbolį.
Per septynerius „Misija Sibiras“ gyvavimo metus surengta jau dešimt ekspedicijų. Per šį laikotarpį ieškoti Lietuvos tremtinių kapų ir juos tvarkyti neįžengiamose Sibiro tankynėse ir Azijos platybėse norą pareiškė beveik 9 tūkstančiai jaunų žmonių, o šįmet pasiektas visų metų rekordas – net 1700 jaunų žmonių pateikė anketas dalyvauti. Tai džiugina, nes įrodo, kad nepaisant peršamo visai kitokio vaizdo, Lietuvos jaunimas yra ir patriotiškas, ir sąmoningas.
Tokių jaunų žmonių yra, ir jiems reikia sudaryti sąlygas pažinti tautos bei valstybės istoriją. Tokią misiją atlieka ir šios ekspedicijos, iš kurių žygeiviai grįžta ne tik išbandę save, atradę savyje naujos stiprybės, bet ir jau su visiškai kitokiu, daug giliau, asmeniškiau išgyventu tautos istorijos patyrimu. Skaudi Lietuvos istorija šiems jauniems žmonėms niekada nebebus vien tik formaliai išmoktos istorijos dalyko pamokos, keletas puslapių vadovėlyje. Akistata su žmogaus dvasios stiprybe individą triuškinančio totalitarizmo akivaizdoje išliks atmintyje visam gyvenimui ir, atėjus laikui, bus įskiepyta tolimesnei kartai.
Svarbu, kad misija nesibaigia pačia ekspedicija – parsivežtos patirtys skleidžiamos toliau „Misija Sibiras“ dalyvių susitikimuose su Lietuvos moksleiviais ir jaunimu. Galiu tik pasvarstyti, kokį dvasinį šoką, sukrečiantį atsivėrimą tokioje misijoje patirtų jaunas žmogus iš Vakarų, nežinantis tos Europos dalies, kuri atsidūrė už Geležinės uždangos, istorijos.
Be abejo, poreikį artimiau pažinti tautos istoriją galima patenkinti ir ne tokiomis ekstremaliomis sąlygomis. Visoje Lietuvoje yra šimtai partizanų bunkerių ir atmintinų vietų, kurias verta aplankyti. Vyksta minėjimai, kuriuose dalinamasi gyvąja istorine atmintimi, atkuriami partizanų susirėmimų su čekistais istoriniai mūšiai. Sukaupta daug archyvinės medžiagos tiek Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre, prieinamos visiems besidomintiems, tiek privačiose kolekcijose. Visoje Lietuvoje veikia tremties ir rezistencijos muziejai, kur galima ne tik pamatyti tremties ir rezistencijos relikvijų, tačiau ir pasiklausyti gyvo pasakojimo apie to meto realybę, dalyvauti ekskursijose, pabendrauti su gyvais liudininkais. Vis dėlto didelė dalis šios srities projektų ir idėjų įgyvendinamos asmenine iniciatyva, neturint pakankamo finansavimo, tik asmeninio užsidegimo ir atkaklumo dėka, todėl daug gerų idėjų taip ir lieka neišplėtotos.
Egzistuojantis didelis potencialas turėtų ir gali būti išvystytas, jei prie jo nuosekliau ir reikšmingiau prisidėtų valstybė, kaip vieną iš prioritetų numatydama galimybę istorinės atminties projektus finansuoti ES struktūrinės paramos Lietuvai nuo 2014 m. lėšomis. Tačiau turiu mintyje ne tik finansinę paramą infrastruktūrai ar edukaciniams projektams, bet visų pirma strateginio valstybinio požiūrio atsiradimą į Laisvės kovų ir pogrindinės rezistencijos laikotarpio istorinės atminties sklaidą Lietuvoje ypač tarp jaunimo, taip pat užsienio piliečiams.
Be valstybės institucijų dėmesio ir įsitraukimo nepavyks visu pajėgumu išplėtoti istorinio-pažintinio turizmo, kuris apimtų ne tik LDK pilių lankymą Baltarusijoje ir Ukrainoje, ankstyvesnės istorijos bei tarpukario Lietuvos objektus, bet ir daugybę Laisvės kovų atmintinų vietų. Daugeliui pastarųjų, ypač partizanų bunkerių, ne tik trūksta lėšų priežiūrai, bet nėra nustatytas jų teisinis statusas, įamžinimo ar atkūrimo taisyklės. Paradoksas, kad net pačiame Vilniaus centre stovinčio paminklo sovietinėms aukoms, prie kurio nevysta gėlės ir vyksta iškilmingi minėjimai, teisinis statusas ir atsakomybė už tvarkymą nėra aiški. Neatrandant lėšų sutvarkyti Lukiškių aikštę ir pastatyti paminklą, galima nedelsiant žengti bent simbolinį žingsnį pervadinant šią aikštę atminimui tų, kurie žuvo ar nukentėjo nuo sovietinio totalitarizmo. Tai jokių papildomų lėšų nereikalaujantis žingsnis, tačiau įtvirtintų atsakingų valstybės institucijų įsipareigojimą šią aikštę paskirti tiems, kurie jos prieigose buvo žiauriai nukankinti už Lietuvos laisvę.
Svarbu, kad nebedelstume priimti sprendimų, kurie užtikrintų nuoseklų valstybės dėmesį ir apsaugotų Lietuvos laisvės kovų istorinės atminties įamžinimą bei sklaidą nuo politinių skersvėjų. Viliuosi, kad artimiausiu metu pavyks pasiekti lūžio tašką. Rudens Seimo sesijoje planuojama svarstyti keletą įstatymų projektų, kurie turėtų leisti valstybei suformuoti ir vykdyti nuoseklesnę, platesnę ir geriau koordinuotą istorinės atminties politiką. Tokią politiką, kuri padėtų išplėtoti gausias visuomenines iniciatyvas, ne užimdama jų vietą, bet jas veiksmingai papildydama ir sustiprindama.
„Misija Sibiras“ – jaunimo iniciatyva, keletą metų sėkmingai gyvuojanti ir populiarėjanti. Joje jaunimas dalinasi su jaunimu, ir tai yra unikalus indėlis į istorinės atminties sklaidą. Linkiu, kad „Misija Sibiras“ ir toliau sėkmingai atliktų tautos istorijos pažinimo ir jaunimo pilietiškumo stiprinimo misiją. O jos dalyviams – ištvermės, stiprybės ir laimingo kelio, kuris kartu su neišdildomais įspūdžiais sėkmingai sugrąžintų namo.
Radvilė Morkūnaitė, Bernardinai.lt