Prieš dvidešimt metų, 1992 m. spalio 25 d., piliečių referendume buvo priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija.
„Aušra“: Kai kurių pokomunistinių šalių, sakykim, Vengrijos, Konstitucijos preambulėje nurodomas valstybės tęstinumas su prieškario valstybingumu. Lietuvos Konstitucijoje tokio nuostato nėra. Ar tai lėmė prieš dvidešimtį metų, kai buvo priimama Konstitucija, buvusios politinės sąlygos, ar kitos aplinkybės?
Priėmus Konstituciją iš esmės pasikeitė Lietuvos tarptautinė pozicija – valstybė tapo NATO ir ES nare. Ar dėl Lietuvos įstojimo į šias tarptautines organizacijas teko keisti Konstituciją?
Taip. Tai visų pirma Lietuvos narystės Europos Sąjungoje aktas, kuris buvo priimtas kaip Konstitucijos pataisa. Lietuva pritaikė vadinamąjį amerikietiškąjį variantą, kai taisoma ne pati Konstitucija, bet tai daroma atskiru aktu. Šita pataisa yra pati rimčiausia per dvidešimt metų laikotarpį, nes susijusi ir su suvereniteto klausimu.
Pasitaiko atvejų, kai Konstitucijos normos ar jų aiškinimas prieštarauja ES arba tarptautinės teisės normoms. Kaip sprendžiama tokia kolizija: ar „užsimerkus“ taisoma Konstitucija ir automatiškai pripažįstama ES normų hierarchija? Ar tokiu atveju nepažeidžiamas tautos suvereniteto principas?
Juridine prasme Konstitucija yra svarbiausias aktas Lietuvoje, bet politine prasme tai jau priklauso nuo politikų, kurie yra valdžioje ir priima vienokius ar kitokius sprendimus. Jeigu, pavyzdžiui, politikai manytų, jog viena ar kita norma, įtvirtinta Konstitucijoje, yra svarbesnė nei išoriniai aktai, tai jie stengtųsi savo kolegas ES įtikinti, kad esą teisūs. Bet kuriuo atveju, pasirašant steigiamąją sutartį, yra tam tikrų išlygų ar deklaracijų. Ir tuo pasinaudoja kai kurios šalys, pvz., Lenkija.
O Lietuva kodėl nesinaudoja?
Čia jau reikėtų paklausti derybininkų ir politikų. Kad ir Lisabonos sutarties atvejis – ji buvo priimta be išlygų. Matyt, mūsų politikams atrodo, kad ten viskas yra pažangu, todėl mums reikia prisitaikyti.
Koks Konstitucijos teisės specialistų požiūris į Konstitucijos stabilumą? Ar naudinga ją dažnai kaitalioti?
Tai yra dvi vertybės, ir nei viena iš jų nėra svarbesnė. Noriu pasakyti, kad Lietuva Europos Sąjungoje yra viena dažniausiai keičiančių Konstituciją – jau septynis kartus. Tarkim, Lenkija per penkiolika metų tik kartą pakeitė Konstituciją, Rumunija per dvidešimt metų irgi kartą. Lietuva keičia gana dažnai, kas pora metų, ir nežinau, ar mūsų žmonėms, ar apskritai valstybingumui tai duoda kokią gerovę.
Kai kas kritikuoja, kad Konstitucinis Teismas uzurpavo išimtinę teisę į Konstitucijos raidės ir dvasios aiškinimą ir peržengia savo kompetencijų ribas (pvz., nagrinėjant dvigubos pilietybės klausimą, kai buvo aiškinama, ką reiškia sąvoka „atskiri atvejai“).
Gal nevartočiau termino „uzurpuoja“, nes vis tiek kiekvienoje demokratinėje valstybėje yra valdžia, kuri interpretuoja Konstituciją. Klausimas, ar geriau, kai tai daro politikai, ar Konstitucinis Teismas (KT). Visada bus įtampa tarp išrinktų politikų ir nerenkamų teisėjų, kurie interpretuoja Konstituciją. Nežinau, ar būtų geriau, jei politikai tartų paskutinį žodį dėl Konstitucijos interpretavimo. Bet galima iškelti aktyvumo problemą – KT gali būti labiau ar mažiau aktyvus. Aktyvesnis yra tuomet, kai KT nutarimas pasisako ir klausimais, kurių nekėlė Seimo nariai, kreipęsi dėl Konstitucijos išaiškinimo. Aš bent jau nesu teisinio aktyvizmo šalininkas. KT turėtų išlaikyti tam tikrą balansą pagarbos kitoms valdžioms – įstatymus leidžiančiai, vykdomajai, ir, aišku, visuomenei.
Kita problema – tai vadinamųjų ekonominių bylų, kai KT priima sprendimą, kurio įgyvendinimas reikalauja didelių ekonominių, finansinių resursų. Aišku, čia tema diskusijai: ar KT neturėtų, kaip kad reikalaujama iš įstatymų leidėjo, nurodyti resursų, iš kurių būtų galima įgyvendinti teismo nutarimą. Mat dabar dažnai atsitinka, kad, pvz., pripažįstama, jog pensijų ar kitokių išmokų sumažinimas prieštarauja Konstitucijai, ir kompensacijos sudaro milžiniškas sumas. Bet iš kur paimti tas lėšas – nutylima. Jeigu KT turėtų nurodyti, iš kur paimti tas lėšas, atsakomybė tikriausiai būtų didesnė.
Konstitucijos 10-ajame straipsnyje rašoma: Valstybės sienos gali būti keičiamos tik Lietuvos Respublikos tarptautine sutartimi, kai ją ratifikuoja 4/5 visų Seimo narių. Ar Konstitucijos autoriai numatė, kad Lietuva gali mažėti arba didėti?
Turbūt tik didėti (juokiasi). Paliktas toks lankstumas, nors, kita vertus, sienos Konstitucijoje nėra pažymėtos, tad tas nuostatas yra nelabai aiškus. Tarkim, Latvijos konstitucija dėl Pskovo srities buvo numačiusi, kad tas regionas priklauso Latvijai.
Kitas teiginys – kiekvienas lietuvis gali apsigyventi Lietuvoje. Ar tai tik deklaratyvi norma, ar nurodanti, kad valstybė turėtų prisiimti tam tikrus įsipareigojimus?
Manau, kad tai yra ir tam tikri įsipareigojimai. Sakykim, grįžtantiems iš Rusijos tremtiniams ir jų palikuonims užtikrinamas socialinis būstas. Kitas klausimas, kad kartais piktnaudžiaujama ta pagalba: kai kurie asmenys būstą parduoda ir išvyksta atgal.
Kaip Lietuvos Konstitucija atrodo kitų mūsų regiono valstybių kontekste? Ar kuo nors išsiskiria?
Vidurio ir Rytų Europos kontekste mūsų Konstitucija neišsiskiria iš kitų. Yra keletas ne tokių jau esminių aspektų, kurių galbūt kitų valstybių konstitucijose nėra. Tai prigimtinių žmogaus teisių samprata, įtvirtinta 18 straipsnyje. Kitas išskirtinumas – mišri apkaltos procedūra, kas ypatingai išryškėjo prezidento ir Seimo narių apkaltos metu. Kitose konstitucijose tai sprendžia arba teisminė valdžia, arba politinė, t. y. parlamentas. Pas mus yra mišri – ir Konstitucinis Teismas, ir Seimas. Gerai, jeigu KT nutarimas atitinka parlamento nuomonę, bet jei ne, tada kyla problema.
Živilė MAKAUSKIENĖ, „Aušra“ 2012/20
Doc. dr. Vaidotas Vaičaitis – Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Viešosios teisės katedros docentas, ateitininkas.