Romėnų teisėje esanti sąvoka terra nullius reiškia „žemę, priklausančią niekam“. Nors tokių teritorijų šiais laikais vargu ar daug beliko, dažnai jaučiuosi būtent niekieno žemės piliečiu. Piliečiu ne tiesmuka prasme, kai apie tautinę (o dažnai ir etninę bei vietinę) priklausomybę galima spręsti vien iš plastmasinės kortelės, vadinamos kitur dokumentu. Turiu omeny žmogaus vidaus būklę bendraujant su kitais, taip pat tapatybės klausimą. Nors šis reiškinys yra daugiasluoksnis, turintis daug subtilybių ir išsirutuliojantis į pakankamai komplikuotą minčių srautą, viskas prasideda nuo paprasto klausimo, kurį kiekvienas žmogus anksčiau ar vėliau sau užduoda: kas aš esu?
Esu lietuvis iš Punsko. Nesunku suprasti, kad šie du teiginiai, dvi mano tapatybės dalys viena kitos neneigia. Galbūt Punsko atvejis nėra pats tinkamiausias pasakoti apie nutautėjimą. Vis dėlto tai niekaip nekeičia mano patirčių ir įžvalgų, kurios pakeitė mano požiūrį daugeliu klausimų, kai pirmą kartą atvykau į Vilnių. Pradėjus studijas Vilniaus universitete, susipažįstant su naujais kolegomis natūraliai pirmieji žodžiai būdavo: „Iš kur esi?“. Kai pasigirsdavo atsakymas: „Iš Punsko, Lenkijos“, tuoj tekdavo aiškinti, jog esu lietuvis, kalbu lietuviškai šeimoje, gatvėje ar parduotuvėje, taip pat trumpai paaiškinti istorinę šio krašto situaciją (dažniausiai pavykdavo apžvelgti apie 400 metų istorijos per pusantros minutės). Šitaip labai greitai įgijau savo kurse „ypatingo“ lietuvio statusą. Tiesa, ir taip labai greitai „išduodavo“ mane mano dzūkų tarmė, kurios net nebandžiau keisti ar tuo labiau slėpti. Ne kartą ir ne du juokais draugai vadindavo mane lenku, kartais – kad paerzintų, kartais – kad primintų, jog esu iš Punsko. Manau, kad tai visiškai normalu ir priimtina, jei esu traktuojamas specifiškai, priklausomai nuo mano kalbos ar išorinių bruožų. Vis dėlto reiškinys yra kur kas gilesnis ir daugiau apimantis negu paprasti pokštai ar namų geografinė padėtis. Lietuvoje man nuolatos primenama, jog nesu tiksliai lietuvis. O gal kad mano kraujas šiek tiek praskiestas. Arba kad turiu Lietuvoje pagyventi dar bent dešimtmetį, kad būčiau priimtas iki galo ir be jokių išlygų.
Nors kalba eina apie jausmą, jai didelę įtaką turi teisinė padėtis. Lietuva suteikia pilietybę beveik rečiausiai visoje ES (šiuo atžvilgiu ją lenkia tik Slovakija), didele dalimi turbūt dėl dvigubos pilietybės problemiškumo. Neretai kyla įspūdis, jog Lietuvoje svarbiau už žmogaus požiūrį, veiklą ar gyvenimo būdą yra jo gimimo vieta, pasas ir pavardės galūnė. Priešingą pavyzdį rodo, tarkime, Prancūzija, kur tiek Martinikos, tiek Polinezijos, tiek Alžyro gyventojai priimami kaip savi, pilnaverčiai prancūzai. Nors Lietuva niekada neturėjo kolonijų, jos diaspora užsienyje visuomet buvo gausi. Judėjimas į užsienį vyko juk ištisus amžius. Visuomenė suvokia šiuolaikinės emigracijos reiškinį, o tuo pačiu ir šiaip ne taip supranta, jog egzistuoja ne viena lietuvių bendruomenė už Lietuvos ribų. Vis dėlto faktas, jog lietuviai išvykdavo jau nuo seno ir kad ištisos mūsų kartos gyvena Lenkijoje, Brazilijoje ar Australijoje, tarsi dingo iš kolektyvinės atminties. Tai, kas pasaulio lietuviams atrodo akivaizdu, „vietiniams“ dažnai pasirodo visiškai nauja, kartais netgi egzotiška. Iš čia atsiranda keistas sugretinimas, skirstymas į savus ir svetimus (nors iš tikrųjų juk nieks nėra nei priešiškas, nei laiko mane svetimu).
Iš čia ateina taip pat specifiškas priklausomumo suvokimas – atsirandu „niekieno žemėje“ – nesu visiškai svetimas, tačiau dėl savo kategorijos negaliu būti priskiriamas prie „savų“. Taigi atsiduriu pilkojoje zonoje tarp lietuvių ir nelietuvių. Esu tarsi praskiestas – per mažai lietuvis, bet ir nepakankamai svetimšalis.
Galima sakyti, jog tapatumas formuojasi dvejopai: teigiamai ir neigiamai. Teigiamai – reiškia taip, kaip pats save suvokiu, ką pats apie save manau ir kaip aš paveikiu tapatumą savo veiksmais. Neigiamai – kiek aplinka suteikia mano tapatumui reikšmės, ką visi kiti apie mane mano ir kaip tai keičia mano socialinį vaidmenį. Dalyvavę užsienio lietuvių bendruomenės gyvenime dažnai kalba apie „patriotizmą, meilę tėvynei ir lietuviškas tatuiruotes“, nepamiršdami pridurti, kaip opiai šių dalykų trūksta Lietuvoje. Ne kartą ir ne du teko girdėti frazę: „Užsienyje lengviau būti lietuviu nei namie“. Turint omenyje teigiamą ir neigiamą tapatybės formavimą, šiek tiek paaiškėja, kodėl taip yra. Kai aplinka Anglijoje, Italijoje ar Argentinoje mato tave kaip lietuvį, ne visai kaip savą, turi papildomų plytų statyti savo tapatybę. Atsiranda motyvacija prikibti prie šio vaidmens ir laikytis jo stipriai, atsiribojant dalinai nuo vietinių tautinio spaudimo. Tiesa, nekalbu apie visus atvejus, ir toli gražu negaliu apibendrinti šitaip visų užsienio lietuvių situacijos. Vis dėlto turint omeny asmeninę patirtį būtent šiuo keliu veda mane svarstymai apie lietuvybės deficitą bendraujant su draugais ir kolegomis Lietuvoje. Kai esu užsienyje, teigiama ir neigiama tapatybė tarsi viena kitą papildo. Kitaip tariant, ir vidinis balsas, ir aplinka stengias man įdiegti, jog esu lietuvis, išlaikydami tarpusavy pusiausvyrą. Jei kažkuri pusė nusilpsta, tuoj ją papildo kita. Kai atsiduriu Lietuvoje, atsiranda disonansas tarp dviejų tapatybių. Pats save ir toliau laikau pilnaverčiu ir lygiateisiu lietuviu, tačiau aplinka mane priima kiek kitaip. Galbūt dėl to kalbama apie tai, kaip sunku būti lietuviu namie?
Kai Lenkijos gilumoje aš visuomet būsiu lietuvis, o Lietuvoje vis vadins mane lenku, kas belieka? Ar yra išeitis iš šios keistos padėties? Visų pirma – nieko čia blogo. Drįstu teigti netgi priešingai, dėl savo tautinės priklausomybės ir patirčių su skirtingu tapatybės suvokimu esu tik turtingesnis ir lengviau suprantu kitataučių padėtį. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog toks neapibrėžtumas sukelia daugiau klausimų, nei suteikia atsakymų besiaiškinant savo tapatumą. Vis dėlto nesutinku, anokia čia našta – tai sparnai. Lietuviams, kurie niekados nesusidūrė su išeivio gyvenimu, daugelis durų liks visada uždarytos. Jie taip ir nesupras, ką reiškia nuolatos mąstyti apie savo tautinę priklausomybę. Sunku man išvardinti visus skirtumus, visus tokios padėties ypatumus, mat daugeliu atvejų jie priimami savaime, net nesusimąstant, kad gali būti kitaip. Tautybė ir pilietybė atrodo kaip skirtingi, nedaug susiję dalykai, taip pat gebėjimas kalbėti trimis ar keturiom kalbom atrodo savaime suprantamas. Galima sakyti, kad didžiausia problema kyla dėl tėvynės kaip namų, tėvynės kaip geografinio vieneto. Valstybės, kurios pasą turiu, pavadinti tėvyne negaliu. Jaučiuosi jos pilietis, esu pasiryžęs priimti visas pareigas, susijusias su šia padėtimi, taip pat naudotis su tuo susijusiomis teisėmis, tačiau dvasine prasme ta valstybė nėra tokia artima širdžiai kaip Lietuva. Kita vertus, Lietuvoje man leidžiama suprasti, jog kol neturėsiu pilietybės, tol negalėsiu vadintis iki galo „savu“. Ar yra trečias kelias, neatsigręžiant į kosmopolitizmą, t. y. tautinių saitų nutraukimą? Atsakymas vėlgi labai paprastas, kylantis iš praktikos. Tvirčiausi saitai sieja su gimtuoju kraštu, kur gana komplikuotas tautinio priklausomumo statusas atrodo visiškai natūralus, nekeliantis jokių klausimų ir nereikalaujantis papildomų paaiškinimų. Globalizacijai pasiekus didžiulį pagreitį toks problemos sprendimas atrodo pats paprasčiausias. Globalizacija juk sukuria atoveiksmį, t. y. lokalizaciją. Globalizuoti žmonės turi vis daugiau galimybių keliauti, dirbti ir apsigyventi, kur tik nori, tuo tarpu lokalizuoti asmenys, kad ir kaip norėtų to paties, dėl įvairių priežasčių yra priversti trauktis į vietines bendruomenes. Jie negali naudotis tokia pat judėjimo laisve. Nepaprastai plačios galimybės dirbti ir gyventi užsienyje sukuria sąlygas kurtis mažoms bendruomenėms, kurios nėra paremtos tautiniu pagrindu, taip pat plečia takoskyrą tarp pilietybės ir tautybės. Klesti tiek vietinės bendruomenės, tiek „globalus kaimas“, o valstybė ima atsilikti šiose lenktynėse.
Žmonių, atsiduriančių tokioje padėtyje kaip aš, vis daugėja. Manau, kad būtina keisti visuomenės požiūrį į tautybę. Laikai, kai galima buvo drąsiai tapatinti tautybę su pilietybe, praėjo. Pats metas permąstyti mūsų santykį su valstybe, kurioje gyvenam ir dirbam, ir su valstybe, kurios pasą turime. Antraip belieka tenkintis niekieno žemės svetingumu, su visais teigiamais ir neigiamais aspektais.
Tomas MARCINKEVIČIUS, „Aušra“, 2011/22
Nesuprantu kur Tu ten nepritapai, Tomai.
O jeigu nepritapai, tai ar iš to reikia daryt politiką?
Gyvenu Lietuvoj jau 5-tus metus ir pritapau čia NEPALYGINAMAI labiau nei Punske per 19 gyvenimo metų.
Pirmaisiais metais, aišku, žmonėms buvo įdomus faktas, kad aš esu iš Lenkijos – bet tai, savo ruožtu, buvo puiki proga papasakot visiems apie Punsko kraštą. Ir dabar tenka.
Aišku neišspręstas pilietybės klausimas yra, manau, skaudus visam mūsų krašto jaunimui, siejančiam savo ateitį su Lietuva.
Nepaisant to, dabar esu labiau savas Kaune, nei buvau kada nors Punske.
Linkiu, Tomai, pritapti ir nekompleksuoti.
pritariu ‘sako’ – Punske susikūrė patriotizmo imitacija- ne veiksmais, o žodžiais (geriausia nuo scenos) – tai “ punskiško“ pseudopatriotizmo esencija. Pavyzdžių apstu- kur tik pirštu dursi, nesuklysi. Šitaip suformuoti jauni žmonės nuvažiuoja į Lietuvą ir jiems atrodo, kad patriotas tai tas, kuris garsiai sako- oho, kaip aš myliu Lietuvą.
Tomai, esu tikras, kad Tave ir Tavo draugus punskiečius Lietuva myli (jau vien dėl to, kad sudaro sąlygas (stipendijos) mokytis) tik gal reikia bandyti pažvelgti kitu kampu? Žinau, dabar labai madinga taip rašyti emigrantų (naujų ) laikraščiuose- plakti, kad Lietuva ‘neduoda’ dvigubos pilietybės, kad ‘išveja’ jaunimą, ir tt. Bet nereikia pasiduoti tokioms madoms- mados praeina. Verta pabandyti eiti prieš srovę, o ne plaukti pasroviui. Ypač kai Tau dvidešim keli, ir gali tiek daug teigiamo nuveikti.
Sekmės, Tomai
Manau, kad Tomo nuomonė gal ir yra būdinga Lietuvoje studijuojančiam mūsų krašto jaunimui, bet žinau, kad ne visi taip mano. Ir ne visi mūsų krašto studentai nesijaučia Lietuvoje kaip namie, kaip savo Tėvynėje.
Gal autorius turi tokią patirtį- bet reikia pasistengti suprasti ir priežastis. Gal iš dalies galima suprasti Lietuvos lietuvius- dauguma juk mūsų krašto studentų turi lenkiškus vardus ir lenkiškas pavardes. Ir nors jau kelinti metai galima sulietuvinti (reikia tik motyvacijos, visa kita lengvai sutvarkoma Punsko valsčiuje) , tai net ir tie, likę gyventi Lietuvoje, neskuba šito padaryti. Ne kartą teko matyti, kad net ir savo elektroniniame pašte adresą punskiečiai rašo pagal lenkišką pavardės skambesį. Nemanau, kad kas nors Lietuvoje stebisi ar net piktinasi kieta ‘dzūkiška’ punskiečių tarme. Jeigu jau atkreipia dėmesį- tai su simpatija. Nebent ta tarmė skamba kaip lenkiškų žodžių maišalynė- o taip jau bent kalba iš Vilniaus ar Kauno į savo kraštą sugrįžę mūsų studentai. Kažkaip neprilimpa per penkerius studijų metus LT taisyklinga kalba, nors tu ką.
Ne taip jau retai tenka išgirsti iš Lietuvoje studijuojančio mūsų jaunimėlio, kad Lietuvoje viskas prasčiau nei Lenkijoje ,kultūra žemesnio lygio, kad visas jaunimas tai ‘spaliai’, kad Lietuvoje nėra patriotizmo ( o Lenkija šaukia rėkia, kad lietuviai tau jau net ne patriotai, o tiesiog nacionalistai) , ir pan.
O ar daug mūsiškių dalyvauja Lietuvos jaunimo organziacijų veikloje, studentų korporacijose, savanaroškoje veikloje, galop, saviveikloje? Pasirinkimas yra platus – skautija, ateitininkai,tautininkai,tautinių šokių ir dainų ansambliai, ir daugelis, daugelis kitų. Kiekvienas, kas nori, gali surasti Lietuvoje sau vietą, ir dirbti savo, Lietuvos, žmonių labui.
Sakysite- šoka ir dainuoja Punske, ir taip atiduoda savo duoklę. Bet tada nesiintegruoja į Lietuvos gyvenimą- tokį, koks jis yra.
Kaip sako profesorius V.Landsbergis- reikia mylėti Lietuvą tokią kokia Ji yra, ir stengtis keisti, kad būtų geresnė, gražesnė.
Manęs nei kiek nestebina tai,ką parašė Tomas,asmeniškai teko su tuo susidurti.Ne kartą panašiose diskusijose buvau išvadintas mišrūnu,mišraine ar kokteiliu(esu pusiau lenkas,pusiau rusas su nedidele lietuviška priemaiša).Teisybės dėlei turiu pasakyti,kad taip elgiasi ne tik lietuviai.Bet keisčiausia man,kad tautybė yra naudojama kaip įrodymas,kad oponentas neteisus.Ne logika,žinios,faktai,bet tautybė;jeigu tu rusas(lietuvis,lenkas,metisas),tai šneki nesąmones,nes esi neteisingos tautybės.Tai nėra labai jau dažnas reiškinys,bet ir nėra tiek retas,kad nebūtų verta liesti šios temos.Tuo labiau,kad tai kai kuriuos potencialius Lietuvos simpatikus nuveda į Lietuvos priešų gretas.Aš senas užsigrūdinęs arklys ir jokie įžeidinėjimai manęs nepakeis,esu Lietuvos patriotas ir tokiu numirsiu.Bet asmeniškai stebėjau ne vieną tokį atvejį,kai bukas lietuvių chamas tyčiojasi iš kitų tautybių,švaistosi kvailiausiomis nesąmonėmis,net neįtardamas,kad jo klausosi tų tautybių atstovai.Vemia šlykštynėmis ir stebisi,kad niekas jam nepritaria ir nesižavi jo ,,patriotizmu“.Aš nežinau,ar man pavykdavo tuos žmones nuraminti ir pasiekti,kad neapykanta chamui netaptų neapykanta Lietuvai.Bet kiek tokių atvejų įvyko be įsikišimo tokių kaip aš.
Man iš tiesų truputį apėjo (užgavo) tai, kad Tomas rašo, neva jam Lietuvoje nuolat primena, jog jis neva tai nėra „tiksliai lietuvis“ ar kad gal skiesto kraujo. Galbūt, jis iš tiesų taip jaučiasi ir net tai patyrė (ko tik pasaulyje nebūna ir kokių žmonių kartais tenka sutikti), bet tikrai nereikia rašyti, kad nuolat, nes tai būtų netiesa.
Lietuviai šiaip jau yra labai tolerantiški ir priima žmogų be išankstinio nusistatymo, nesvarbu lietuvį ar kitos tautybės, iš Lietuvos ar svetimšalį – tikrai tam nereikia čia pragyventi dešimtmečius kaip kitose šalyse, pvz. Skandinavijoje. Netgi, manyčiau, atvirkščiai – priima iš karto, o jei žmogus atvyko iš kitos šalies, natūralu, kad gal dar ne viską Lietuvoje pažįsta, todėl kiti jaučia pareigą ir pasiteirauti ar kiek labiau atvykėlį „pagloboti“, „apšviesti“ – tai tiek tų išlygų ir tėra.
Manau, kad ir iš kitų šalių atvykę lietuviai gali panašiai jaustis, visgi, Punsko lietuviai yra kitokie – jie nėra emigrantai, tačiau, sprendžiant pagal autoriaus rašinį, tikrai mėgina savyje sutalpinti dvigubą tapatybę – ir lietuvio, ir lenko, ir patiria nepatogumų ar kompleksų toje vietoje, kur mes net nesusimąstome. Tomai, tikrai niekas kitas be jūsų pačių Lietuvoje jūsų nelaiko lenkais (galiu taip sakyti, nes ir pats studijuodamas prieš beveik 20 metų turėjau bendramokslių iš Punsko), bet pastebėk, kad pats prisistatydamas pabrėži, kad atvykai iš Lenkijos („iš Punsko, Lenkijos“), nors Punskas tai juk ne Lenkija, o etninės Lietuvos dalis. Turbūt čia kaip kitą pavyzdį galima paminėti ir dažnai mums Lietuvoje nelabai suprantamą argumentaciją prieš pavardžių lietuviškų formų susigrąžinimą (tegul ir lenkiškomis raidėmis) ar tautybės slėpimą, kuri dažniausiai apsiriboja pasakymu „pabandyk čia pagyventi“, t.y. ne tikru patyrimu, bet išankstinėmis nuostatomis.
Tarmė, taip, punskiečių išskirtinė, bet panašiai „ž“, „š“ ir „č“ kietina ir kai kurie dzūkai (nepasakysiu tiksliai kurie, bet, berods, apie Kapčiamiestį). Bet juk Vilniuje ar Kaune studijuoja atvykę ir iš kitų Lietuvos kraštų, kalbantys labai įvairiomis tarmėmis – bendramoksliai jiems kartais juokais irgi gali priminti, kad tie, girdi, ne lietuviai, o žemaičiai, aukštaičiai, šiauliečiai, panevėžiečiai, suvalkiečiai (ne iš Suvalkų, bet iš Marijampolės, Šakių ar Vilkaviškio) ar dzūkai. Žemaičiai dar dažniausiai ir patys šoks ginčyti, kad yra ne lietuviai, o būtent žemaičiai. Tačiau šie skirtumai mus visus ne tiek skiria, kiek jungia – tikras lietuvis žino, iš kokio krašto (ar kraštų, jei tėvai iš skirtingų vietų) jis kilęs. Ir nė vienas nėra „per mažai lietuvis“. Ir tu, Tomai, nesi svetimas, nors kažkodėl taip jautiesi ir tau taip atrodo (patikėk, aplinkiniams – ne). Nebent dėl pilietybės (nors niekas iš sutiktų paso neklausia)? Iš tiesų, etninėse žemėse gyvenantiems lietuviams ji turėtų būti suteikiama kaip antroji pilietybė (tam gal nė Konstitucijos nereikėtų pakeisti, bet trūksta politinių sprendimų ir Konstitucinio teismo išaiškinimo) – tuo jūs skiriatės nuo emigrantų.
Laibai inteligentiškas straipsnis. Gražiai padėstytos mintys. Patirtis.
„Neretai kyla įspūdis, jog Lietuvoje svarbiau už žmogaus požiūrį, veiklą ar gyvenimo būdą yra jo gimimo vieta, pasas ir pavardės galūnė.“ Įspūdis dar nereiškia, kad taip ir yra, nes kiekvienas susidaro savo „įspūdį“. Mano įspūdis (priešingas autoriaus) tai toks: Lietuvoje (panašu, kad ne tik) žmogus yra priemonė tikslams siekti, ir visai nesvarbu koks jo požiūris, veikla ar gyvenimo būdas. Žmogus vertinamas pagal tai, ką jis turi, o ne kas jis yra. bet čia jau kita didžiūlė problema- žmogus nuvertinamas.
Sutinku, kad autoriaus padėtis nelengva, tik jis (ir tokie kaip jis) žino, ką tai reiškia.
Kegi, nežinau ar taip jau svarbu lietuviams, kad mokėtum taisuklingai lietuviškai, bo jie patys nemoka, raštingų vis mažėja.
Tik nereiktų Punsko lietuvių akcentą vadinti dzūkiška tarme. Nes tai ne tas pats.
Netikslus straipsnis. Tai, kas rašoma, iš tiesų yra, bet ne visi taip galvoja, kaip rašo autorius. Pavyzdžiui man, visai nesvarbu, iš kur žmogus, priimu jį toks koks yra. Jis žino, kas jis yra, jeigu jis save laiko lietuviu, tai tegu nors pase būna parašyta „lenkas“, man jis bus lietuvis. O paskui bendraudamas žmogų pažysti.
Sėkmės, Tomai 🙂
„Neretai kyla įspūdis, jog Lietuvoje svarbiau už žmogaus požiūrį, veiklą ar gyvenimo būdą yra jo gimimo vieta, pasas ir pavardės galūnė.“
Netiesa, mano Tėvas gimęs (Tomske, Rusija) ir nė vienas jo Rusu nevadino ir nebandė. Dar reikia paminėti, kad Lietuviams manau svarbu kad mokėtum kiek įmanoma tobuliau arba normaliai kalbėti ir suprasti Lietuvių kalbą. Remiantis mano patirtimi.
O kaip jaučiasi lietuviai (Lietuvos piliečiai) , atsidūrę tokiose užsienio bendruomenėse (etninių žemių,ar senųjų lietuvių emigrantų kartų tarpe..) ? Ar jie jaučiasi savi tarp savų??? Netikslus straipsnis.Emocijos – tautiškumas (kurio tikrai netrūksta Lietuvos jaunimui, tiktai reikia ssugebėti susirasti teisingas „grupuotes“ (ko, beje toje aplinkoje, kur Tomas augo – nėra ir visai nepuoselėjama), kaip skautai, ateitininkai, labai didelis folkloro ir istorikų judėjimas, ir sugebėti integruotis. Siūlyčiau Tomui parašyti „atvirkštinį“ straipsnį “ Koncentruota lietuvybė ir jos „puoselėjimo“ mitai ir tiesos užsienio lietuvių bendruomenėse“. Beje, apie pilietiškumą, kaip pareigą valstybei, kurios pilietis esi – menki pasvarstymai..Tai ar ne tėvų ar bendruomenės kaltė, kad užsienio lietuvaičiai negali savęs atrasti ir neturi tvirto pagrindo po kojom, nes taip iš tikro ir nesuvokia, kas jie ir kur jie????