„Rusų kalbos pamokos“ – taip vadinosi jaudinantis rusų režisieriaus Andrejaus Nekrasovo dokumentinis filmas („Russian lessons“), pasakojantis apie Rusijos karą prieš Gruziją. (Nemačiusiems šio filmo siūlyčiau jį pasižiūrėti.)
Filme – tarp kitų šiurpą keliančių scenų – parodoma (mums gerai pažįstama) „nevzoroviška“ informacijos klastojimo technika, kaip karo reporterių nufilmuotas rusiškų naikintuvų antskrydis virš Chinvalio ir taikių žmonių bombardavimas apverčiamas aukštyn kojom. Propagandinėje Maskvos TV žinių laidoje ta pati scena (tik patamsinta ir pagražinta spec. efektais) netikėtai virsta visiškai priešingu reiškiniu. T. y. – tas pats dokumentinis kadras „išverčiamas“ į rusų kalbą ir tuomet jau aiškinama, jog tai gruzinų lėktuvai bombarduoja taikius osetinus. O deganti gruzinė prie savo subombarduoto namo – tai osetinė…
Vėliau visą šią „žiauriųjų gruzinų“ akciją apvainikavo uolaus Kremliaus klapčiuko, maestro V. Gergijevo koncertas, nuskambėjęs subombarduotame Chinvalyje ir turėjęs klasikinės muzikos mėgėjams galutinai išplauti smegenis apie tai, kas padarė šiuos nusikaltimus.
II
Nūnai turime retą galimybę sausio 13-osios proga sulaukti šio propagandos maestro Kaune ir pažvelgti – kokie gi žiūrovai susirinks į Žalgirio areną Laikinojoj Sostinėj. Būtų smagu sukurti dokumentinį filmą – vien lėtai, stambiu planu nufilmavus susirinkusiųjų veidus ir pažvelgus į juos – štai, kas liko iš sausio 13-osios laisvės gynėjų, iš Kalantos ir Žalgirio stiprybės puoselėtojų. Toks yra dabartinis Lietuvos laisvės genas.
Tad šis atvejis tikrai išskirtinai įdomus ir antropologams, ir politikams – nejaugi jau esame visiški mankurtai? Nejaugi projektas „laisva Lietuva“ jau gali būti uždaromas ir visa ši patyčia bus vergiškai suvalgyta? Paplojant už pasityčiojimą iš mūsų…
O gal visgi atsiras laisvės valios reiškėjų, kurie ateis ir apgins Lietuvos laisvės kovotojų atmintį. Idant Kremliaus pasiuntinys deramai suprastų, į kokį miestą ir kokią dieną atvyko…
III
Tačiau gali būti ir taip, kad mes ko nors nesuprantame? Gal p. V. Gergijevas kaip tik ir atvyksta atsiprašyti Rusijos vardu už sausio 13-osios žudynes? Už Makutynovičių, Nevzorovą… Gal šiuo subtiliu būdu net pats Rusijos premjeras ar slaptosios jo tarnybos bando užgydyti praeities skaudulius? Tuomet, apmėtydami maestro kiaušiniais, pasirodytume visiškai netinkamai.
Gal kaip tik reikėtų susirinkti su plakatais „Ačiū p. V. Gergijevui, šią ypatingą dieną atvykusiam atsiprašyti lietuvių tautos ir savo tauria muzika nuplovusiam Rusijos kaltes“.
Vytautas V. Landsbergis, www.alfa.lt