Jis prižadino Kristų iš numirusių ir pasodino danguose savo dešinėje (…) ir visa jam palenkė po kojų, o jį patį pastatė viršum visko, kad būtų galva Bažnyčios, kuri yra jo Kūnas, pilnatvė to, kuris visa visur pripildo.
Pauliaus laiškas efeziečiams 1:20, 22-23
Brangūs broliai ir seserys Kristuje,
Socialinė žiniasklaida, kaip antai Facebook, Twitter, tinklaraštis (angl. blog), tinklalaidė (angl. podcast), vaizdo įrašai ir dalijimasis nuotraukomis, yra žymiai pakeitusi organizacijų, bendruomenių bei individų bendravimo ir susisiekimo būdus. Dabar žinios, mintys, net ir gandai pasklinda po pasaulį akimirksniu. Socialinė žiniasklaida sudaro sąlygas pasidalinti mintimis su kitais, sustiprina santykius ir sujungia su plačiu pasauliu. Tačiau kyla ir sunkumų: pvz., jei per mažas saugumas, tai būna pažeistas privatumas, plinta klaidinga informacija, kuri savo ruožtu gali sunaikinti žmonių reputaciją, šmeižti jų tikėjimą ar net sukelti spaudimą pakeisti organizacijų tikslą. T. Nico dal Molino straipsnyje “Atrasti savąjį palaiminimą” (Bernardinai.lt/2012-02-02) rašė: “(…) Žaibo greitumu plinta gėdos kultūra, propaguojanti požiūrį, kad jei nesi toks kaip kiti, nesi kitų pripažintas, didžioji masė tave neišvengiamai „ekskomunikuos”. Šiai kultūrai talkina spartėjantis negatyvizmas…”
Deja, šiais laikais kai kuriems katalikams tapo norma kritiškai “pasirinkti”, ką tikėti ir kaip tikėjimą praktikuoti. Popiežius Benediktas XVI vadina šią praktiką “reliatyvizmo diktatūra” – forma, kuri nepripažįsta nieko galutinai ir kurios standartus sudaro vien tik savo ego ir troškimai” (Popiežius Benediktas XVI, 2005 m. konklavos pamokslo įvadas). Lietuviai, kurie pergyveno nacių ir sovietų puolimus, supranta, kokia neigiama diktatūros ideologija, kuri bandė pavergti mūsų tautinį tapatumą, panaikinti mūsų šalį ir net prieštaravo Katalikų Bažnyčiai, pašalino tikėjimo laisvę. Šv. Paulius, kuris pats persekiojo krikščionis (Apd 9:1-3, 22:2-6), patyręs Prisikėlusio Kristaus viziją, atsivertė ir tapo Tautų apaštalu (Apd 9:1-22; 22:1-16). Šiandien skaitydami jo laiškus Naujajame Testamente suprantame, kad šv. Paulius niekada neatskyrė tikėjimo troškulio nuo Bažnyčios. Net ir Palaimintasis Jurgis Matulaitis rašė savo dienoraštyje: “Duok, Dieve, kad dėl Tavęs ir Tavo Bažnyčios dar daugiau galėčiau dirbti, vargti ir kentėti. Duok, kad sudegčiau nuo darbo kaitros ir meilės ugnies dėl Tavęs ir Tavo Bažnyčios” (1913-04-05), išreikšdamas mūsų asmeninio dvasingumo ryšį, jungiantį mus su Kristaus mistiniu kūnu – su Bažnyčia.
Jėzus taip pat turėjo problemų su korupcija, grasino nugriauti šventyklą ir pažadėjo ją atstatyti per tris dienas (Jn 2:19). Tačiau Jis niekada nereikalavo išardyti žydų tikėjimo praktikos. Kitaip tariant, Jėzus atėjo ne panaikinti įstatymą, tačiau jį įvykdyti (Mt 5:17). Kristaus meilėje nuodėmingam pasauliui randame mūsų Bažnyčios pradžią, mūsų sakramentų šaltinį, žmogaus istorijos supratimą ir viltį amžinajam gyvenimui. Jo kunigystėje, Jo aukoje ant kryžiaus, Jo prisikėlime išaugo mūsų religinės apeigos, kurias Bažnyčia mums perduoda, tęsdama Kristaus atpirkimo darbą.
Netrukus mes, tikintieji, švęsime šv. Velykų Tridienį, pradedant Didžiojo ketvirtadienio Paskutine vakariene, Didžiojo penktadienio aistra ir nukryžiavimu, baigiant mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Prisikėlimu Velykų sekmadienį. Lai šis laikotarpis nelieka tik socialiniu susitikimu, bet suteikia mums dvasinį atnaujinimą ir gilesnį supratimą, kad visi mes esame dalis Bažnyčios – prisikėlusio Kristaus bendruomenės.
Linkiu Jums palaimintų ir linksmų šv. Velykų!
Lietuvos Vyskupų Konferencijos delegatas užsienio lietuvių katalikams prelatas
Edmundas J. Putrimas