– Šiemet organizuosime šv. Mišių aukojimą vieninteliame Punsko parapijos piliakalnyje Eglinėje, – gurkšnodamas rytinę kavą, praneša mūsų vikaras kun. Marius Talutis, atėjęs į redakciją pasišnekėti.
Direktorius prieštarauja:
– O Klevai?
– Klevai – ne mūsų parapijos, net ir ne Punsko valsčiaus, – atsako kunigas. – Eglinė – taip pat ne valsčiaus, bet parapijos – tai jau tikrai! – baigia kalbą vikaras.
Kas paskatino kunigą aukoti Mišias tokioje vietoje? Ogi tokiu būdu jis nori paminėti 2017-uosius – Lietuvos piliakalnių metus. Tai, kad Eglinė dabar Lenkijoje – visiškai netrukdo. Piliakalniai – baltų genčių palikimas. Visiems nuo seno aišku, kad tokių objektų netrūksta ir Lenkijos teritorijose, kur prieš šimtmečius gyveno jotvingiai, sūduviai, prūsai ir kt. Todėl Seinijoje, Suvalkijoje, Varmijoje ir Mozūrijoje surasime ne vieną ir ne du piliakalnius. Stambiausi ir žinomiausi mūsų krašte – Šiurpilų ir Eglinės. Eglinę turime arčiausiai. Manau, kiekvieno mūsų krašto gyventojo pareiga ir garbės reikalas žinoti, kur jis yra, kaip jis atrodo ir kokia su juo susijusi praeitis. Kodėl? Tai realus, apčiuopiamas istorijos paminklas. Įrodymas, kad daugelį šimtmečių prieš mus čia taip pat gyveno žmonės, pulsavo gyvybė.
***
Ankstyvo pavasario sekmadienio popietė.
Jau pamažu tampa tradicija šeimyninis pasižvalgymas po apylinkes. Pasisukinėjame pasienio keliukais, o pravažiavę Budzisko perėją, nusprendžiam užsukti į Eglinę. Seniai čia buvom…
Saulė arti horizonto – iš vakarų pusės bus gražiai apšvietusi piliakalnį.
Taip ir yra. Palikę mašiną pakelėje, per pievą einam prie skardžio priešais piliakalnį. Įveikiame elektrinio piemenuko užtvarą. Dabar kadras – kaip tik pats geriausias: ant skardžio augančių aukštų pušų šešėliai gražiai sugulę ant piliakalnio šlaito.
Vėlgi supilto kalno medžiai – lapuočiai: ąžuolai, beržai, klevai – dar pliki, todėl pro juos puikiai matosi viso objekto kontūrai. Skardis, ant kurio stovime priešais piliakalnį – labai status. Apačioje – griovys, kuriame dar viena kita kūdra telkšo. Senovėje vandens galėjo čia būti daug daugiau. Tai vakarinė piliakalnio pusė. Griovys abiejuose galuose išsiplėtoja į slėnius. Manoma, kad juose kitados buvusios gyvenvietės, menančios dar VI-V a. p. m. e.
Surandam nuožulnesnę vietą ir leidžiamės nuo skardžio žemyn.
Paėjėję kiek grioviu, nusprendžiam kopti į piliakalnį.
Jau nuo skardžio matėm, kad piliakalnyje mėlynuoja žibutės. Priėję arčiau – susižavim: žibutės tiesiog upėmis liejasi nuo kalno viršūnės.
Einam prie pylimo. Jis dabar atrodo lyg takas į pilį, apaugęs medžių alėja. Ką gi – reikia užsiropšti į piliakalnio viršūnę. Lipti iš šitos pusės nelabai patogu. Nors iš tikrųjų gal ir nėra čia patogiausios vietos – visur labai statūs šlaitai. Vietomis reikia nusitverti kokio krūmo ar išsikišusių iš žemės medžių šaknų, kad nenuvirstum atgal. Pagaliau pavyksta patekti į kalną. Esam šiaurinėje piliakalnio aikštės dalyje. Prieš akis – skersinis nedidelis pylimas, už jo – pietinė aikštės dalis. Aplinkui – gana aukštoki pylimai, šiek tiek suardyti, sukasti II pasaulinio karo metu.
Pasižvalgom po kalną. Rytinėje jo pusėje, papėdėje įsikūrusi Judickų sodyba (šiuo metu savininkas yra kitas). Vakaruose – priešais matosi skardis, kuriame neseniai buvom – aukštas šlaitas ir griovys su kūdromis. Pietinė aikštelės dalis ryškiai aukštesnė. Nežinia, kurioje vietoje buvo įvažiavimas į piliakalnį. Visur didelis aukštis. Mokslininkai mano, kad vartai buvę iš pietinės pusės, mat išlikęs prie piliakalnio iškilimas (lenk. „półka“), kuriame galėjo būti medinis bokštas.
Piliakalnio aikštelė buvo gana kruopščiai ištyrinėta Varšuvos archeologų 1984-1986 metais. Atkasę keliasdešimties cm žemės sluoksnį, jie surado akmeninį grindinį. Kasinėjimų rezultatas – per 800 įvairių eksponatų: žalvario dirbinių – papuošalų, ietigalių, metalo vielos ir kitų ano meto būdingų daiktų. Taip pat rasta žmonių ir gyvulių kaulų. Piliakalnio teritorijoje surasta taip pat molinių indų, kurie pagal savo savybes yra datuojami VI-V a. prieš mūsų erą. Taigi ir prieš jotvingius (X-XII a.) čia būta žmonių. Atsakymų į daugelį klausimų nesurasta, bet žinia viena: tai nėra paprasta moreninė kalva. Ant jos supiltas kalnelis – tai žmonių rankų darbas. Jie čia tikrai buvo…
Pietiniu šlaitu nusileidžiam ant morenos iškilimo. Vėl grįžtam vakarine kalno puse (čia šiuo metu įrengti nedideli laipteliai). Vėl skęstame žibučių jūroje.
Saulė jau visai žemai. Iš piliakalnio išeiname pylimu, iš abiejų pusių apaugusiu medžių alėja. Išeiname į vieškelį, kuriuo galima patekti į Lietuvą arba į Punską.
Božena Bobinienė, punskas.pl
Nuotraukos autorės
P. S.
Daugiau informacijos apie Eglinės piliakalnį:
– Šipliškių valsčiaus interneto puslapyje http://www.szypliszki.pl/asp/pl_start.asp…
– G. Iwanowska. 1984-1986 m. archeologiniai kasinėjimai ankstyvųjų viduramžių piliakalnyje Eglinėje (Prace wykopaliskowe na grodzisku wczesnośredniowiecznym w Jeglińcu w latach 1984-1986): http://bazhum.muzhp.pl/media//files/Komunikaty_Mazursko_Warminskie/Komunikaty_Mazursko_Warminskie-r1990-t-n1_4/Komunikaty_Mazursko_Warminskie-r1990-t-n1_4-s113-132/Komunikaty_Mazursko_Warminskie-r1990-t-n1_4-s113-132.pdf