Punsko krašte atostogavusį Vatikano radijo lietuviškų laidų skyriaus vedėją Joną Malinauską kalbina portalo punskas.pl vyr. redaktorius Sigitas Birgelis.
S. Birgelis: Ne per seniai žiniasklaida informavo, kad Vatikano radijas atsisako trumpųjų ir viduriniųjų bangų. Dėl ko tai daroma ir ką tai reiškia eiliniam jūsų laidų klausytojui?
J. Malinauskas: Nuo liepos 1 d. Vatikano radijas nutraukė laidų transliavimą trumposiomis ir viduriniosiomis bangomis į Europą ir Amerikas. Transliacijos į Afriką, Aziją ir Okeaniją lieka, kaip buvo. Taip nuspręsta pirmiausia dėl to, kad beveik visose Europos, Šiaurės ir Pietų Amerikos šalyse Vatikano radijo laidas retransliuoja vietiniai radijai. Lietuvoje mūsų laidas retransliuoja dvi radijo stotys, o, pavyzdžiui, Brazilijoje tokių su Vatikano radiju bendradarbiaujančių vietinių radijo stočių yra daugiau nei trys šimtai. Ir apskritai šiandien, interneto laikais, daugelyje šalių trumpabangės radijo laidos jau yra tam tikra technologinė atgyvena. Žinoma, to nepasakysi apie daugumą Afrikos šalių arba, tarkim, mažąsias Okeanijos salas, kur radijas vis dar yra pagrindinė, o kartais ir vienintelė informavimo priemonė. Be to, vis dar yra šalių, kur varžoma žodžio laisvė ir radijo laidos trumposiomis bangomis lengviausiai prasiskverbia pro blokadas. Antra, irgi svarbi, priežastis buvo ta, kad atsisakius dalies transliacijų trumposiomis ir viduriniosiomis bangomis, sumažės išlaidos. Manoma, kad vien per šių metų antrą pusmetį bus sutaupyta apie 1,5 mln. eurų. Tai svarbu, nes dabartinės finansinės krizės neišvengė ir Vatikanas.
Kokių šalių radijo stotys (kokiais dažniais) retransliuoja Vatikano radijo lietuviškas laidas? Ar jūsų laidos girdimos Italijos sostinėje Romoje?
Lietuviškos Vatikano radijo laidos retransliuojamos tik Lietuvoje. Iš ryto 6.03 val. jos girdimos per Lietuvos radijo antrąją programą „Klasika“ ir tris kartus per Marijos radiją – kiekvieną vakarą 21.15 val. Lietuvos laiku ir po du kartus rytais: nuo pirmadienio iki penktadienio 5.25 ir 7.40, šeštadieniais ir sekmadieniais – 5.25 ir 7.00. Romoje ir po liepos 1 d. mūsų laidų vis dar galima klausytis vienu viduriniųjų bangų dažniu. Manau, kad patikimiausia ir populiariausia priemonė yra internetas. Vatikano radijo portale skelbiame paskutinės savaitės laidų įrašus, visus radijo laidose perduotų žinių tekstus, bendradarbių atsiųstų pranešimų įrašus, liturginius komentarus. Mūsų interneto portalo adresas: www.radiovaticana.va
Jau daugiau kaip metus laiko Vatikano radijas rengia vaizdo įrašus, kuriuos galima apžiūrėti Vatikano radijo svetainėje ir „Youtube“. Kiek žinau, dalis jų yra įgarsinta ir lietuviškai. Papasakok plačiau apie tai.
Vaizdo medžiaga apie Popiežiaus veiklą Vatikano radijo portale skelbiama jau keletą metų. Ją galima žiūrėti keliais formatais: Popiežiaus vadovaujamų pamaldų ir susitikimų tiesioginius įrašus (ten pat internete skelbiamas ir Popiežiaus veiklos kalendorius), šių įvykių ištisinius įrašus, taip pat trumpas videožinias apie juos. Videožinios nuo šių metų kovo įgarsinamos ir lietuvių kalba. Jos šiuo metu pasiekiamos tik per mūsų interneto portalą (beje, naudojama ta pati Silverlight sistema, kurią naudoja ir lietuviškas laidas apie Punsko ir Seinų krašto gyvenimą rengianti Balstogės televizija). Netrukus lietuviškai įgarsintas Vatikano radijo videožinias bus galima žiūrėti ir per „Youtube“ portalo Vatikano radijo kanalą.
Š. m. gegužės 8 dieną Romoje mirė lietuviškosios leidybos tyrinėtoja, Vatikano radijo laidų lietuvių kalba redakcijos bendradarbė, garsiojo Petro Vileišio anūkė Barbora Vileišytė. Kaip Romos lietuvių visuomenė palydėjo ją į Anapilį?
Romoje nuolat gyvenančių lietuvių labai mažai, tad ir laidotuvėse dalyvavo tik keletas žmonių. Laidotuvių Mišios buvo aukojamos Šv. Kazimiero lietuvių kolegijos svečių namų koplyčioje. Visiškai atsitiktinai sutapo, kad tomis dienomis Romoje lankėsi Lietuvos Vyskupų Konferencijos delegatas užsienyje gyvenančių lietuvių sielovadai prel. Edis Putrimas. Tad jis ir vadovavo Mišioms. Vėliau, po keleto dienų, urna su Barboros Vileišytės pelenais buvo nuvežta į Lietuvą. Toliau jau tik pagal tai, ką esu skaitęs spaudoje, galiu pridurti, kad gedulinės pamaldos, dalyvaujant Vileišių giminės atminimo puoselėtojams, buvo surengtos Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje. Urna su pelenais buvo padėta Rasų kapinių Vileišių šeimos koplyčioje.
Liepos mėnesį Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė įteikė skiriamuosius raštus Lietuvos nepaprastajai ir įgaliotajai ambasadorei prie Šventojo Sosto Irenai Vaišvilaitei. Ji pakeitė iki šiol Lietuvos atstovybei Vatikane vadovavusį Vytautą Ališauską. Ta proga buvo pakartotas kvietimas Popiežiui Benediktui XVI apsilankyti Lietuvoje jam patogiu laiku. Ar yra vilčių Popiežių išvysti Lietuvoje?
Mano žiniomis, bent jau dabar nenumatoma Popiežiaus kelionė į Lietuvą. Aišku, kvietimai, kaip ir pastarasis, kurį Prezidentė perdavė per naująją ambasadorę, tikriausiai yra rimti ir visiškai nuoširdūs, bet, ko gero, juos reikėtų priskirti diplomatinės kurtuazijos sričiai negu rimtam vizito rengimo procesui. Taip sakau todėl, kad visi Popiežiaus vizitai yra bendras kviečiančios valstybės ir vietinės Bažnyčios suderintų pastangų rezultatas. Kiek teko girdėti, neseniai Lietuvos vyskupai svarstė galimą Popiežiaus pakvietimą į žemaičių krikšto jubiliejų, kuris bus minimas ateinančiais metais, bet iki rimto ir su valdžia suderinto galimo vizito rengimo proceso neprieita.
Nedidelį šansą išvysti Popiežių Lietuvoje galbūt teikia Latvijos sostinės arkivyskupo kartu su šalies valdžia pradėtas kryptingas darbas, siekiant 2015 m. vasarą Rygoje surengti Pasaulio jaunimo dienas. Aišku, čia irgi viskas kol kas labai nekonkretu. Rygos arkivyskupas norėtų, kad į Jaunimo dienų rengimą būtų įtrauktos ir kaimyninių šalių bažnytinės bendruomenės bei valdžia. Tad jei Popiežius 2015 m. keliautų į Rygą susitikti su viso pasaulio jaunimo atstovais, į jo kelionės programą galėtų būti įtraukti trumpi vizitai kaimyninėse šalyse. Tačiau, kartoju, tai kol kas tik hipotezė, kurią Vatikanui yra pasiūlęs Rygos arkivyskupas, Latvijos vyriausybei karštai pritariant ir garantuojant visą reikalingą logistinę pagalbą.
Be to, kalbėdami apie šio Popiežiaus Benedikto XVI keliones, turime atsiminti, kad šiemet jam jau suėjo 85 metai. Dėl to, ko gero, nelabai įmanoma šiandien rimtai prognozuoti jo veiklos 2015 metais, kai jam bus jau 88.
Kaip katalikai privalo švęsti Popiežiaus Benedikto XVI paskelbtus Tikėjimo metus?
Gal pradėkim nuo to, kas tie Tikėjimo metai ir kodėl nuspręsta juos skelbti. Pirma, šių metų rudenį, spalio 11 d., sukaks 50 metų Vatikano II Susirinkimo pradžios – nuo įvykio, gerokai pakeitusio Katalikų Bažnyčią: ne jos tapatybės ar misijos esmę, bet veiklos būdus, liturgiją, santykius su kitomis krikščionių Bažnyčiomis ir kitomis religijomis, su pasaulietine kultūra ir netikinčiais žmonėmis. Antra, Europoje ir Šiaurės Amerikoje katalikybė išgyvena krizę. Prieš 50 metų Susirinkimo pradėtos reformos galbūt kiek pristabdė tradicinės krikščioniškosios žmonių savivokos nykimą, bet iš esmės tas procesas ir toliau vyksta, retindamas tikinčiųjų gretas. Dėl to dabar jau kelinti metai Bažnyčioje girdime kalbant apie „naująjį evangelizavimą“, apie būtinumą naujai skelbti krikščionybę toje aplinkoje, kuri dar neseniai buvo krikščioniška, o šiandien jau nėra. Šiai tematikai skirtas spalį Vatikane vyksiantis Vyskupų Sinodo susirinkimas. Norėdamas atkreipti didesnį visos tikinčiųjų bendruomenės dėmesį į Susirinkimo metinių ir naujos evangelizavimo tematikos svarbą, Popiežius ir paskelbė Tikėjimo metus, kurie bus minimi nuo šių metų spalio 11 d. iki ateinančių metų lapkričio 24 d.
Kaip bus švenčiami Tikėjimo metai? Priklausys nuo to, kokio dėmesio Popiežiaus raginimas sulauks vietinėse Bažnyčiose. Tikėjimo metų renginių Vatikane programa jau sudaryta. Visų šalių Vyskupų konferencijos paragintos sudaryti vietines programas. Jau prieš keletą mėnesių jos gavo Vatikane parengtą bendrą schemą, kuri galėtų būti naudinga rengiant vietiniu mastu švenčiamų Tikėjimo metų programą. Tačiau manau, kad svarbu ne tik organizuoti neeilinius renginius, bet pirmiausia Tikėjimo metai turėtų būti proga uoliau atsidėti mažiems darbams vietinėse bendruomenėse, kelti bendruomenių narių katalikiškąjį sąmoningumą, padėti krikščioniškumą išgyventi ne tik formaliai kaip dalyvavimą Mišiose per didesnes šventes ar krikštą, santuoką ir laidotuves, bet siekti, kad pakrikštyti žmonės katalikybę suvoktų kaip svarbų savo tapatybės elementą.
Ačiū už pokalbį.
Sigitas Birgelis, punskas.pl