Lietuvių rašytoją Juozą Šikšnelį kalbina: Joanna Bożeńska, Aneta Grabovskaja, Alicja Jankowska, Diana Stackevič.
Ar galėtumėte trimis žodžiais apibūdinti romaną „Kryžiau žalio medžio“?
Trim žodžiais apibūdinti šį romaną nesunku, tai bus: kryžiau žalio medžio.
Ar galima pasakyti, kad ši knyga – tai autobiografija?
Ne, tai ne autobiografija, tai romanas. Nuo pirmos iki paskutinės eilutės išgalvota istorija, bet nuo pirmos iki paskutinės eilutės tikra istorija.
Kodėl nusprendėte parašyti šią, daugelio skaitytojų nuomone, vis dėlto autobiografinę, knygą?
Kartoju: tai nėra autobiografinė knyga, visi taip manantys klysta. Tai grožinis kūrinys – romanas, kuriame viskas išgalvota, bet viskas tikra. Romanas su autobiografiniais motyvais.
Koks yra žmogus, gyvenantis politinės transformacijos laikotarpiu? Ar tai pagrindinis veikėjas, ar labiau Arbačiauskas iš knygos „Kryžiau žalio medžio“, ar visiškai kitoks žmogus?
Žmogus, patyręs politines transformacijas, praranda žmogiškumą, arba sielą. Kam ją atiduoda – Mefistofeliui, kaip Faustas, ar politikos Mamonai – nėra skirtumo.
Ar manote, kad Panelė Istorija visada turi įtaką žmonių gyvenimui? Ar yra universalios vertybės, visada vertinamos vienodai?
Universalios vertybės turi būti, jos nekintančios, kas kita, kad mes sugebame jas pakeisti pigiais blizgučiais lyg niekur nieko, nemirkčiodami. O Panelė Istorija yra tarsi likimas, tarsi oras, be kurio neišgyventume nė mirksnio. Ji būtina, ji turi įtaką žmogui.
Jūsų knyga labai įdomiai padalinta į gurinius, akimirkas – atitinkančias tam tikras gyvenimo patirtis. Iš kur kilo būtent tokia mintis?
Atmintis nėra ištisinė kaip upė ar vandenynas, ji susideda iš mažesnių ar didesnių akimirkų, kurios neišdildomai įkrito, įsirėžė į smegenų neuronus, iš čia ir kilo ta mintis – surankioti atminties gurinius. Beje, šis žodis labai gražus ir jau buvo ant išnykimo ribos. Negaliu teigti, kad būtent aš jį prikėliau iš užmaršties, bet džiaugiuosi vis dažniau aptikdamas raštuose.
„(…) Taip gimsta ši nuo pradžios iki pabaigos tikra ir nuo pirmos ligi paskutinės eilutės išgalvota istorija.“ Kaip suprasti šiuos žodžius apie knygą?
Nėra absoliučios tiesos ir absoliutaus melo, apskritai absoliuto teisė priklauso Dievui, o žmogui neduota sukurti nieko absoliutaus, todėl kiekvienoje tiesoje yra dalelė melo ir kiekviename mele yra dalelė tiesos. Todėl šie žodžiai reikštų, kad istorija, papasakota knygoje, yra tiesa ir išgalvojimai. Ir kadangi sunku atskirti, kas išgalvota, o kas tiesa, todėl taikoma ši formuluotė.
Kaip Jūs pats paaiškintumėte romano pavadinimą „Kryžiau žalio medžio“?
Pavadinimo reikšmė paprastai paaiškinama: Kristui, kad būtų sunkiau, uždėjo nešti kryžių, sukaltą iš žalio, t. y. dar neišdžiūvusio, medžio, o knygos pavadinimas glūdėjo mano atminties kertelėse, kaip mamos atodūsis, kartu su atmintimi apie ją (mama mirė 1980 m.). Ji dažnai taip atsidūsėdavo: „Kryžiau, tu kryžiau žalio medžio“.
Kaip kilo mintis kurti romaną „Kryžiau žalio medžio“?
Iki tol buvo keli pjesių (juk savo rašymus pradėjau kaip dramaturgas) variantai, kol viskas pagaliau sugulė į romaną.
Kai kurių Jūsų kūrinių epizodai pasitvirtino realybėje. Pavyzdžiui, kaip kryžius griūva ir prispaudžia žmogų, apie bandymus susprogdinti atominę elektrinę ar apie keltą Greisvalde…
Taip, taikėsi tokių sutapimų. Tikriausiai dėl to rašytojus kažkas yra pavadinęs pranašais. Prastai, jei jie savo kūriniais išpranašauja tik nelaimes.
Ačiū už pokalbį.
Joanna Bożeńska, Aneta Grabovskaja, Alicja Jankowska, Diana Stackevič, punskas.pl