Lietuviškai išleista patobulinta V. Landsbergio ir M. Maškievičiaus knyga „Mūsų patriotizmas, jų šovinizmas?“
Knyga apie Lietuvos ir Lenkijos santykius „Mūsų patriotizmas, jų šovinizmas?“ turi du autorius – tai Europos Parlamento narys iš Lietuvos Vytautas Landsbergis ir lenkų diplomatas Mariušas Maškievičius (Mariusz Maszkiewicz). Jųdviejų pokalbiai, vykę 2009 metais, suguldyti į minėtą leidinį. Ši knyga prieš pusantrų metų buvo išleista Torunėje lenkų kalba. Dabar ją jau galima skaityti lietuviškai. Tačiau, kaip knygos pristatyme apgailestavo V. Landsbergis, lenkiškasis leidimas atgarsių ne tik iš visuomenės, bet net ir iš Lietuvos politikų nesulaukė.
O, anot V. Landsbergio, jau pirmoje knygos versijoje pateikta koncepcijų, duomenų, kurie praverstų šiandien vykstantiems karštiems debatams. Anot europarlamentaro, jau 2011 m. signalizuotas ryšys tarp dvikalbių vietovardžių rašybos ir planuotos teritorinės autonomijos. „Nes tarp žmonių kai kurie veikėjai skelbia, kad, pavyzdžiui, atimta ir negrąžinta lenkų žemė. Nors tai – Lietuvos žemė. Ir lietuviai sako: tai – lenkų kraštas. To nereikėtų įtvirtinti, nes gali ateiti kirilica“, – kalbėjo V. Landsbergis.
„Knygos versija lenkų kalba liko beveik ignoruota, beveik boikotuota, – sakė V. Landsbergis. – Turiu vilties, kad lietuviškoji versija bus labiau pastebėta“. Lietuviškojoje versijoje daugiau tikslumo, komentarų, naujų iliustracijų. Kaip pasakojo V. Landsbergis, kalbantis su M. Maškievičiumi, jis viską dėstęs iš atminties. Dabar, rengiant lietuviškąjį leidimą, spragos užglaistytos.
„Manau, kai kurių dalykų, kuriuos aš įdėjau į komentarus, net istorikai nepastebi ir nekomentuoja. Pavyzdžiui, 1990 m. liepos 15 d. įvyko pirmasis valstybių vadovų susitikimas Žalgirio mūšio lauke.
Mandagiai nutylime ir Lenkijos nepriklausomybės atkūrimo aktą. 1918 m. pavasarį Regentų taryba paskelbė, kad atkuriama nepriklausoma Lenkijos valstybė visose teritorijose, kurios buvo iki Pirmojo padalinimo. Kažkokia fantastika. Gal dėl to ir nepatogu tai minėti. Bet tai parodo ir mūsų nesutarimų šaknis, nes Lietuva manė, kad Vilniaus atsisakyti jokiais būdais negali. Šitie momentai išnašose mano yra priminti“, – sakė europarlamentaras.
Antrasis knygos „Mūsų patriotizmas, jų šovinizmas?“ autorius M. Maškievičius sakė, jog dėliojant knygą mintis buvo ją skirti lenkų skaitytojams. „Labai reikia užsienio politikoje parodyti empatijos jausmą. Lietuvos ir Lenkijos santykiuose buvo sudėtingų momentų. Ir apie patį V. Landsbergį kalbama, kad yra lenkų Lietuvoje priešas, kuris kone po lenkų vaiką kas vakarą suvalgo. Savo ruožtu norėjau parodyti V. Landsbergį kaip Lenkijos draugą. Manau, man pavyko sulaužyti stereotipą“, – sakė M. Maškievičius, svajojantis išleisti knygą Lietuvos skaitytojui, kuri parodytų, ko ir kodėl bijo lenkai.
„Manau, kad Lietuva yra Lenkijos labai gera kaimynė“, – baigdamas kalbėti sakė M. Maškievičius.
Seimo nario Audroniaus Ažubalio, taip pat dalyvavusio knygos pristatyme, nuomone, V. Landsbergio ir M. Maškievičiaus dialogas toks įdomus, nes šie žmonės drąsos atžvilgiu lygiaverčiai, mat M. Maškievičiui teko kalėti Baltarusijos kalėjime. „Kai pradėjau skaityti knygą, pasijutau, kad grimztu į piktųjų dvasių pasaulį – iškilo pavardės, kurias buvau pamiršęs, žmonių, kurie buvo Maskvos įrankis, kurie bandė varyti pleištą tarp abiejų tautų. Todėl knyga reikalinga ir moksleiviams. Ne tik atsakymai į klausimus, bet ir patys klausimai labai daug pasako“, – mintimis dalijosi A. Ažubalis. Jis sakė neseniai atradęs, jog „Atgimimas“ 1989 m. lapkritį išspausdino du laiškus: „Bičiuliams lenkams“ ir „Bičiuliams lietuviams“. „Ten yra vienas sakinys, kurio niekada po to Lenkijos politikų raštuose, oficialiose kalbose neradau: „Tad vardan tos tradicijos, vardan Europos kaip didesniosios tėvynės, prašome atlaidumo mūsų praeities klaidoms“. Kokia tuomet vyravo didelė pasitikėjimo dvasia. Dar daug darbo reikia, kad ji grįžtų“, – sakė Seimo narys.
Nepriklausomybės akto signataras Kazimieras Motieka mano, jog knyga „Mūsų patriotizmas, jų šovinizmas?“ – reikšmingas impulsas pradedant laužyti senus stereotipus. „Istorija negali būti pamiršta, bet ji negali būti kliūtimi kuriant naujus santykius susiklosčius naujoms istorinėms aplinkybėms“, – teigė K. Motieka.
„Aušra“, 2013/07