2015 m. sausio 22-ąją Vidugirių mokykloje skambios dainos ir gražiausi eilėraščių posmai buvo skirti gerbiamiems seneliams. Šią dieną vyko Senelių šventė. Anūkėlių akytės švytėjo, jų veidus puošė šypsena. Juk į renginį susirinko mylimos močiutės ir seneliai. Svečiai atvyko ne tik iš savo ir artimiausių kaimų – Vidugirių, Didžiulių, Sankūrų, Taurusiškių ar Pristavonių, bet ir iš tolimesnių bei Lietuvos.
Mokiniai svečiams pašoko kelis liaudies šokius, dainavo, deklamavo eiles, grojo skudučiais. Pabaigoje suvaidino spektaklį „Katės namai“. Seneliai buvo atidūs žiūrovai ir negailėjo atžaloms plojimų bei pagyrimo žodžių. Vaikai paruošė ne tik meno programą, bet ir dovanėles. Jie patys iš miltų ir druskos tešlos pagamino sengalvėliams meškiukus, gėlytes, širdeles.
Po meno programos, šiltų linkėjimų geros sveikatos seneliai ir mokiniai susėdo prie vaišių stalo, kur dar ilgai skambėjo kalbos ir juokas. Buvo laiko neskubant pasišnekučiuoti, pabendrauti, vieni kitais pasidžiaugti.
Graži šventė… Norėtųsi, kad Dievulis išklausytų pirmokėlio Jokūbo sakytų eilių:
Prašau, meldžiu Dievulį
Močiutei aš sveikatos.
Prašau, kad vis gyventų
Močiutė širdužėlė.
Tad tegul visi seneliai dar ilgai džiaugiasi gera sveikata. Tegul nepritrūksta jiems jėgų ir geros energijos, šilumos, kurią jie skleidžia aplink save. O mes mokėkime pasisemti iš senelių išminties ir meilės, pasimokyti kantrybės. Svarbiausia – nepatingėkime ir skirkime šiek tiek laiko savo mamulei ar dieduliui. Juk dažniausiai užtenka pabūti kartu, prisiglausti prie laiko nubalinto smilkinio ar darbo išvagotų raukšlėtų rankų.
„Skubėkime mylėti žmones, nes jie per greitai išeina…“ – kažkada išgirsti žodžiai įgauna gilesnę prasmę, kai vis daugiau artimųjų jau išėję anapus saulės, kai negali atsisėsti prie močiutės ar senelio, kai nėra, kas tau paseka pasaką ar padainuoja lopšinę… Tad mylėkime ir gerbkime savo senelius, kol dar jie šalia mūsų.
G. K., punskas.pl