Atvykome į filmo ,,Baladė apie Rimvydą ir Žaibą” premjerą. Mus pakvietė ,,Aušros” leidyklos vyr. redaktorius ir direktorius Sigitas Birgelis. Pilnutėlėje Punsko lietuvių kultūros namų salėje dvi valandas stebėjome partizaninės veiklos vaizdus Lietuvos ir Lenkijos pasienyje. Filmavimas vyko abiejose valstybėse. Jame dalyvavo aktoriai, 24 liudytojai, Lietuvos istorikas, humanitarinių mokslų daktaras Bronius Makauskas ir kiti. Filmo kūrėjas net šešerius metus ištvermingai rinko medžiagą, būrė lietuvius, turinčius aktorinių gebėjimų. Filmo autoriaus ir režisieriaus Sigito Birgelio bei režisierės Jolantos Malinauskaitės-Vektorienės ilgą darbą vertėtų pavadinti herojinio gyvenimo tarpsniu, kokį poetai apdainuoja baladėse.
filmo kūrėjai
Nuo vaikystės domėdamasi savo gimtojo krašto istorija, 2000 m. liepos 16-21 dienomis lankiausi pas Nataliją Briliūtę-Janušauskienę, Jakimavičius. Daug įdomių dalykų sužinojau apie šių žmonių ryšį su partizanais, paskutinį Jurgio Krikščiūno-Rimvydo ir Vytauto Prabulio-Žaibo bunkerį Šlynakiemyje. Man papasakojo, kad miško broliai gavo šeimininko Aleksandro Jakimavičiaus leidimą viename iš penkių jo pušynėlių išsikasti 2,30 metrų gylio slėptuvę, kur Antrojo pasaulinio karo artilerijos sviedinys buvo išrausęs duobę. Arti stovėjo šulinys. Čia sūnus Juozas girdydamas gyvulius kartais apsikeisdavo naujienom su partizanais.
Rimvydas ir Žaibas netrukus būtų perėję į naują bunkerį, kuriam trūko tik durelių, bet sugrįžę į senąjį pernakvoti, pasitiko mirtį. Jie žuvo 1949 m. gruodžio 15 dieną Šlynakiemyje. Pasak anglų, kurie savaitės dienas pavadino dievų, deivių ir planetų vardais, ketvirtadienis skirtas Griaustinio dievui. Jeigu jie būtų nepavėlavę ir apsistoję naujoje slėptuvėje, penktadienį juos būtų globojusi Taikos deivė ir tikriausiai būtų ne vieną aušrą išvydę.
2000 metai
Jakimavičiai slėptuvės vietoje pastatė paminklą. Jame įliejo lauko akmenėliais nusagstytą Vyčio Kryžių, o virš jo iškėlė metalinį Kristaus kančios simbolį. Žmona Petronėlė yra poetė. Ji pasakojo, kaip tuos baltus lauko riedulėlius, tarsi miniatiūrines girneles lesalui malti, paukščiai išnešiojo po erdves. Pagalvojau tada, kad tokiu būdu į padangių platybę buvo išgarsinta žinia apie nelygioj kovoj kritusius karžygius. Vėliau kryžių paryškino rusvu apvadėliu. Tuo tarpu suvalkiečiai miško brolius menamame kape užklojo melsvo marmuro plokšte, tarsi debesies lopinėliu, žydru neužmirštuolės žiedu.
Kas tie partizanai didvyriai? Pirmiausiai minime 30-ies sulaukusį kapitoną, inžinieriaus ir pulkininko sūnų, Dainavos apygardos štabo viršininką Rimvydą. Net ir tada, kai po 1946 m. vis labiau buvo stiprinama siena, jis drąsiai veržėsi į Lenkiją. Kovotojui reikėjo užmegzti ryšį su Vakarais ir perduoti informaciją apie partizanų vadovybės atkūrimą, padėtį Tėvynėje. Jis nepabūgo nei kelių vielų užtvarų, nei stebėjimų bokštų ir gynybos bunkerių, nei dangų raižančių raketų šviesų. Žinojo, kad būdamas 20-30 kilometrų nuo sienos gali patekti į priešo rankas. Rimvydas pasižymėjo išskirtiniu sąmoju. Delsiančiam jį palikti pirtyje A. Ramanauskui-Vanagui sušuko: ,,Dzūkeli, ko tu dar lauki! Juk žinai, kad turi surinkti mano daiktus!”[1] O šiam ašaros byrėjo maldaujant kaimietį leisti išsikasti naują slėptuvę, kad kuo greičiau apleistų provokatorių sekamą buveinę Šlynakiemyje. Kai Rimvydo pusbrolis Juozas Lukša, kuris atstovavo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžiui užsienyje, kiek galėdamas stengėsi jį išplėšti iš Lenkijos į saugesnius Vakarus, iki paskutinio atodūsio čia tęsė laisvės kovą.
Užaugęs Lietuvos pakrašty, Marijampolės rajone, Mockavos kaime, 24 ha žemės turinčio ūkininko šeimoje, kur augo septyni vaikai, ne veltui pasirinko Žaibo slapyvardį. Tai buvo miklus, veržlus, į viską staigiai reaguojantis jaunuolis. Net dukart sulaikytas lenkų pasieniečių kaip uraganas išsiverždavo į laisvę. Vieno iš keturių brolių, būtent Alfonso, sūnus Vytautas Prabulis 2004 m. balandžio 26 dieną pasakojo apie pusbrolių pasiryžimą gelbėti brigados generolą, lėktuvų ANBO (Antanas Nori Būti Ore) konstruktorių inž. Antaną Gustaitį. Jonas Prabulis patarė jam taksi važiuoti iki Šeštokų. 1941 m. kovo 4 dieną A. Gustaitis nusprendė iš Kauno važiuoti traukiniu, nes manė, kad taip bus saugiau. Pasiekus Šeštokų geležinkelio stotį pusbroliai Jonas ir Vytautas jau jo laukė. Tikėjosi pervesti jį per Lenkijos sieną. Deja, bet vežimui pajudėjus vos už puskilometrio juos suėmė rusų pasieniečiai ir uždarė į kalėjimą. Po maždaug trijų mėnesių vokiečių valdžia Prabulius paleido. Šie dviračiais parvažiavo namo, o A. Gustaitis nesutikęs išduoti Lietuvos aviacijos paslapčių, 1941 m. spalio 15 d. buvo sušaudytas Maskvos Butyrkų kalėjime.
2000 metai
Po antros sovietinės okupacijos Vytautas ir Jonas išėjo į partizanus. Pastarasis, Perkūno rinktinės eilinis, buvo sugautas ir nuteistas 25-eriems metams. Lietuvą išvydo tik 1960-aisiais. Žaibas apie ketverius metus aukodamasis kovojo Suvalkų žemėje. Net ir žiūrėdamas mirčiai į akis iš rankų neišleido parabelio.
Kas lėmė, kad Rimvydo ir Žaibo gyvybės siūlas nenutrūko anksčiau? J. Krikščiūnui padėjo aukšta, ypač iš tėvo inžinieriaus pulkininko paveldėta kultūra, gebėjimas lengvai bendrauti su kaimiečiais, dviejų kalbų mokėjimas, sumanymas įsirengti puikias slėptuves. V. Prabulis akimirksniu perprasdavo situaciją ir, reikalui esant, iš jos kaip iš gaisro pasprukdavo. Be abejo, šiuos vyrus gelbėjo ir dzūkų, vietinių gyventojų, patriotizmas, nuoširdumas. Stebėtinu nuovokumu, atsargumu ir kantrybe pasižymėjo ryšininkės. Mylėdamos Tėvynę ir miško brolelius Teklė Pauliukonytė-Smilgutė ir Janina Judickaitė-Kregždė ne kartą juos traukė iš mirties nasrų. Pagaliau kokie jaudinantys ir autentiški jų prisiminimai! Būtent pasakotojos žodžių vedami filmo kūrėjai ekrane perteikė istoriją apie dviejų narsuolių pokario kovų už Lietuvos laisvę dramatizmą ir tragiškumą.
Dr. Bronius Makauskas savo straipsniuose, paskelbtuose ,,Jotvingių krašto“ I ir II tomuose, rašo, kad 1945-1950 m. Suvalkų krašte prieglobstį rado apie 100 lietuvių. Tai sprunkantys nuo mobilizacijos į Tarybinę armiją arba besiveržiantys iš apsupties, žaizdas besigydantys partizanai ar ypatingas misijas vykdantys jų vadai. Per šį kraštą bėgo kelias (išskyrus radijo pasiekimą ir jūros kelią), vedantis į Vakarus. Nors mūsų kovotojų už laisvę šioje teritorijoje vienuolika krito, po Rimvydo ir Žaibo žūties 1945-1946 metais sieną kirtę 39 žmonės atsidūrė Tarybų Sąjungoje. Gaila tų aštuoniasdešimties asmenų, kurie už ryšius su partizanais buvo ištremti iš Suvalkų apskrities į Lenkijos gilumą. Anot J. Jakimavičiaus, po tragiško 1949 m. gruodžio 15 dienos įvykio dar 17-19 žmonių buvo įkalintų Balstogėje.
2016 metai
Už pagalbą, globą, išsaugotas gyvybes, J. Krikščiūno krauju rašytą Suvalkijos istoriją ir nepakartojamą filmą ,,Baladė apie Rimvydą ir Žaibą“, kuriame ypač meniškai suvaidintos istorinės asmenybės, dėkojame Jums, Lenkijos lietuviai. Tegul visa tai Jums skamba kaip liūdna, ilgesinga baladė.
Eugenija Sidaravičiūtė, punskas.pl
[1] A. Ramanauskas-Vanagas „Daugel krito sūnų…“, Vilnius, 2007, p. 546.
***
2016 m. balandžio 26 d. (antradienį) 10.00 val. Punsko lietuvių kultūros namuose dar kartą bus rodoma „Baladė apie Rimvydą ir Žaibą“. Tai pirmas pilno metražo vaidybinis dokumentinis filmas apie Lietuvos partizaninį judėjimą Lenkijos ir Lietuvos pasienyje. Jis pasakoja apie 1949 m. gruodžio 15 d. Šlynakiemyje žuvusius Lietuvos partizanus Jurgį Krikščiūną-Rimvydą ir Vytautą Prabulį-Žaibą.