Šiemet kovo 13 d. sukako 130 metų, kai Šiaulių apskrityje, Joniškyje, gimė garsi lietuvių rašytoja, visuomenės veikėja, literatūros ir meno kritikė, dramaturgė, poetė, vertėja, skaučių vadė ir pedagogė Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė (1886–1958).
Lietuvos švietimo istorijos muziejaus fonduose saugomi paskutiniais gyvenimo metais S. Kymantaitės-Čiurlionienės rašyti trys laiškai, adresuoti pusseserei mokytojai Onai Kaušaitei-Tamulaitienei.
Lietuvoje S. Kymantaitė-Čiurlionienė labiau žinoma dėl literatūrinės veiklos, o kad ji buvo ir garsi pedagogė, visą savo gyvenimą susiejusi su pedagogika, žinoma mažiau.
Mokslo keliu
Sofija Kymantaitė gimė bežemio bajoro šeimoje. Tėvas Leonas Kymantas buvo puikus pasakorius, mėgęs tautosaką, mokėjęs kalbų, išsilavinęs žmogus, motina Elžbieta Jarulaitytė-Kymantienė mėgo dainuoti. Tikėtina, kad tėvų meninė prigimtis didelės įtakos turėjo dukters charakteriui ir polinkiams formuotis. Materialiai šeima vertėsi sunkiai.
Taip jau susiklostė Kymantų gyvenimas, kad 1893 m. teko persikelti gyventi į Kulius (Kretingos apskritis), pas kleboną Vincentą Jarulaitį (motinos brolį). Klebonas pasiūlė svainiui ūkininkauti klebonijos ūkyje, mama padėjo šeimininkauti klebonijoje. Kunigas V. Jarulaitis globojo mažąją Sofiją, leido ją privačiai mokytis bendrų lavinimosi dalykų ir muzikos, vėliau ji mokėsi Palangos pradžios mokykloje mergaitėms.
1898 m. Kuliuose Sofija susipažino su neseniai čia atkeltu jaunu kunigu Juozu Tumu-Vaižgantu. Dvylikametė mergaitė jau gerai mokėjo skaityti ir rašyti lenkiškai, truputį rusiškai, tačiau lietuviškai skaityti ir rašyti nemokėjo. Taip J. Tumas-Vaižgantas tapo Sofijos pirmuoju lietuvių kalbos mokytoju. Toliau Sofija Kymantaitė mokėsi Peterburgo šv. Kotrynos gimnazijoje, o 1904 m. baigė Rygos realinę gimnaziją. 1904–1907 m. studijavo Krokuvos aukštuosiuose Baraneckio kursuose ir Krokuvos universitete mediciną, vėliau – filosofiją ir literatūrą.
Jaunystės metai
1907 m. S. Kymantaitė iš Krokuvos grįžo į Lietuvą ir netrukus, J. Tumo-Vaižganto paskatinta, įsitraukė į Vilniaus lietuvių kultūrinį gyvenimą. Pradėjo dirbti „Vilties“ redakcijoje, rašė straipsnius apie lietuvių literatūrą, recenzavo knygas. Buvo aktyvi visuomeninio moterų sąjūdžio dalyvė. Būdama vos dvidešimt vienerių metų, ji dalyvavo pirmajame Lietuvos moterų suvažiavime Kaune ir jame skaitė pranešimą. „Mums reikia mokytis, mokyklas kurti“, – iš tribūnos skelbė jaunoji oratorė S. Kymantaitė.
Vilniuje per pirmosios lietuvių dailės parodos atidarymą S. Kymantaitė pirmą kartą pamatė savo būsimą vyrą – kompozitorių ir dailininką Mikalojų Konstantiną Čiurlionį (1875–1911). Po metų antrą kartą jie susitiko Vinco Kudirkos (1858–1899) gimimo 50-mečio minėjime. Iškilmių metu S. Kymantaitė skaitė pranešimą apie didįjį Lietuvos patriotą – „Tautiškos giesmės“ autorių, o M. K. Čiurlionis skambino pianinu kūrinius.
Užsimezgusi draugystė virto ilgais pasivaikščiojimais Vilniaus gatvėmis, kurių metu S. Kymantaitė mokė M. K. Čiurlionį lietuvių kalbos. Gramatikos mokė iš Jono Jablonskio „Lietuviškos kalbos gramatikos“, išleistos Tilžėje 1901 m. Tikėtina, kad M. K. Čiurlionio sulietuvinimas – būtent S. Kymantaitės nuopelnas. Vėliau tie pasivaikščiojimai–pamokos suliepsnojo visomis ryškiausiomis meilės spalvomis… 1909 m. sausio 1 d. Šateikių bažnyčioje S. Kymantaitė ir M. K. Čiurlionis susituokė. Tai buvo legendinė pora – labai išsilavinę, talentingi, lygiaverčiai partneriai. Profesinėje veikloje jie vienas kitam darė didelę įtaką. Tada tai buvo labai retas atvejis. Gal net vienintelis.
1909 metų vasarą Čiurlioniai praleido Plungėje pas Sofijos mylimą dėdę kunigą V. Jarulaitį (1900–1910 m. – Plungės klebonas, Rietavo dekanas). Tai buvo pati laimingiausia ir kūrybingiausia jaunos poros Meilės vasara. Konstantinas nutapė 20 paveikslų, sukūrė muzikos etiudų, Sofija rašė straipsnius „Kritiškas žvilgsnis į Lietuvos visuomenę“. Manau, kad tos vasaros prisiminimus S. Kymantaitė-Čiurlionienė širdyje nešiojo visą savo gyvenimą…
(Bus daugiau)
Jūratė Jagminienė, punskas.pl