Pedagoginio darbo pradžia
(Tęsinys)
1911 metais S. Kymantaitė-Čiurlionienė su dukra Danute apsigyveno Kaune. Prasidėjo naujas gyvenimo etapas ir tikrai nelengvas. Dvidešimt penkerių metų jauna moteris buvo priversta sau ir savo dukrytei ieškoti pragyvenimo šaltinio. Netrukus gavo mokytojos vietą lietuvių švietimo draugijos „Saulė“ įkurtuose mokytojų kursuose, kur ėmė dėstyti lietuvių kalbą ir literatūrą. Visada atsakingai ruošdavosi pamokoms, ieškojo įvairių dėstomosios medžiagos pateikimo būdų, formavo šio dalyko dėstymo metodiką. Beje, šiais metais minime 110-ąsias švietimo draugijos „Saulė“ įkūrimo metines (1906–1940).
Buvusi S. Kymantaitės-Čiurlionienės mokinė rašytoja Bronė Buivydaitė-Mičiulienė (1895–1984) savo prisiminimuose rašė: Pasigirdo už durų lengvi žingsniai, ir saulės spinduliuose pasirodė vidutinio ūgio, juodais drabužiais, su juodu šaliku ant pečių jauna, liūdno madoniško veido moteris. Šviesūs plaukai lygiai sušukuoti, su sklastymu per vidurį. Kasos vainikėliu sudėtos ant galvos. Po pažastimi laikė žurnalą ir knygą. Paskui ją įėjo mūsų kursų vedėja. – Sofija Čiurlionienė dėstys jums lietuvių kalbą, – pasakė vedėja ir išėjo. <…> Ateidavo į pamokas visad punktualiai, šnekėdavo tyliu, liūdnu balsu (žinojome, kad jos vyras neseniai buvo miręs) ir vis supdavosi į šaliką, lyg šiame pasauly būtų buvę labai šalta.
Lietuvių kalbos pamokų, rodos, buvo dvi per savaitę. Skaitėme, rašėme, pasakojome.
… Aiškindavo liaudies kūrybą. Man literatūros pamokos atvėrė vartus į grožio pasaulį… Kai pradėjome nagrinėti Donelaičio „Metus“, Baranausko „Anykščių šilelį“ – skleidėsi vienas už kitą įstabesni poezijos žiedai. Pykdavau, kai skambutis nutraukdavo pasakojimą.[1]
Jaunoji mokytoja labai stengėsi, kad jos auklėtiniai pajustų gimtosios lietuvių kalbos turtingumą, vaizdingumą, grožį ir skambesį… bei žodžio galią. Kad pasiektų tikslą, ji pamokose pasitelkdavo lietuvių liaudies pasakas, padavimus, dainas ir šio principo laikėsi per visus pedagoginio darbo metus.
Kita buvusi auklėtinė aktorė Nelė Vosyliūtė-Dauguvietienė (1899–1986) prisiminė: Man atminty išliko jos nepaprastai graži tarsena. Kai imdavo skaityti kokį nors tautosakos kūrinį, tai dainuote dainuodavo. Ir užsimerkus regiu jos kilnią povyzą, girdžiu intonaciją…[2]
Mokytojaudama „Saulės“ mokytojų kursuose, S. Kymantaitė-Čiurlionienė ieškojo metodų, kaip priversti jaunimą savarankiškai mąstyti, vertinti įvairias gyvenimo situacijas… Todėl ji dažnai skirdavo namų užduotis – mintinai išmokti eilėraštį arba tekstą, patiems kurti rašinėlius namuose ir klasėje, siekė įkvėpti jauną žmogų svajoti, kurstė jo fantaziją… Daug dėmesio skyrė kalbos kultūrai.
Karo metai Voroneže
Prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas skaudžiai palietė kiekvieno Lietuvos piliečio gyvenimą. Teko trauktis į carinės Rusijos gilumą. Dalis tautiečių pasitraukė į Peterburgą, Maskvą, Jaroslavlį, Tambovą ir kitus didžiuosius Rusijos miestus. Didžioji Lietuvos inteligentijos ir moksleivijos dalis susitelkė Voroneže. Čia vyko aktyvus švietėjiškas ir kultūrinis gyvenimas. 1915 m. Martyno Yčo iniciatyva iš Vilniaus į Voronežą evakuotose berniukų ir mergaičių lietuvių gimnazijose dirbo žymūs lietuvių pedagogai: Pranas Mašiotas (gimnazijų direktorius), Marcelinas Šikšnys, Tomas Ferdinandas Žilinskas, Juozas Balčikonis, Konstantinas Šakenis, Jonas Jablonskis, Zigmas Žemaitis, Jonas Murka, Juozas Damijonaitis, Juozas Vokietaitis, S. Kymantaitė-Čiurlionienė ir kiti.
Persikėlusi su dukrele Danute į Voronežą, S. Kymantaitė-Čiurlionienė pradėjo mokytojauti lietuvių mokytojų kursuose ir mergaičių lietuvių gimnazijoje. Prasidėjo naujas pedagoginės veiklos etapas. Ji jau turėjo kelerių metų pedagoginę patirtį, todėl čia atvykusi drąsiai ėmėsi ieškoti naujų pedagoginio meno krypčių ir jai tai puikiai sekėsi. Pamokoms ruošdavosi labai atsakingai, kruopščiai, savitai, kūrybiškai. Aiškindavo dalyką metodiškai, gyvai, suprantamai, o sausą gramatiką stengdavosi iliustruoti spalvingais pavyzdžiais. Buvo puiki lietuvių literatūros mokytoja, išradingai ruošdavosi literatūros pamokoms, raiškiai skaitydavo įvairių autorių kūrinius, pjeses.
Pastebėjusi, kad trūksta mokyklinei scenai kūrinių – pati juos parašė: „Gegužis“, „Grybų barnis“, „Barbutė piemenėlė“ ir kitus. Taip tapo vaikų teatro pradininke. Bene didžiausias S. Kymantaitės-Čiurlionienės nuopelnas, kad ji sugebėjo išugdyti jauno bręstančio žmogaus vidinę kultūrą. To ji siekė ne tik per pamokas, pokalbius mokinių bendrabučiuose, bet ir savo asmeniniu pavyzdžiu. Visada buvusi labai taktiška ir mandagi tiek tarp mokytojų, tiek su mokiniais. Daug dėmesio skyrė gražiam elgesiui, kultūrai.
S. Kymantaitės-Čiurlionienės pedagoginį darbą labai vertino ir kolegos mokytojai, ypač ją vertino buvę jos mokytojai matematikai P. Mašiotas ir M. Šikšnys iš mokytojavimo Rygos realinėje gimnazijoje laikų. (1902–1904 m. Rygoje Sofija dažnai lankydavosi Mašiotų namuose, o M. Šikšnys ją mokė lietuvių kalbos.)
Tuo metu labai trūko vadovėlių lietuvių kalba. Šalia pedagoginio darbo, daugelis lietuvių inteligentų rašė ir leido vadovėlius mokykloms. S. Kymantaitė-Čiurlionienė parengė ir išleido lietuvių literatūros vadovėlių ciklą, straipsnių rinkinį „Iš mūsų literatūros“ (1913), vadovėlį „Lietuvių literatūros istorijos konspektas“ (1918) ir „Lietuvių literatūros istorijos konspekto chrestomatiją“ (1918). Čia ji praktiškai laikėsi savo požiūrio, skelbto kartu su M. K. Čiurlioniu parengtoje ir išleistoje knygoje „Lietuvoje“ (1910), kad į tautosaką ir literatūrą reikia žiūrėti kaip į meną… Ji pirmoji pradėjo naują lietuvių literatūros interpretavimo kryptį.
Nepriklausomoje Lietuvoje. Kaune
1919 m. S. Kymantaitė-Čiurlionienė atvyko į Kauną ir tais pačiais metais pradėjo dirbti Kauno apsaugos ministerijos Švietimo skyriuje. Rengė chrestomatijas Kauno karo mokyklai. 1925–1938 m. Lietuvos (nuo 1930 m. – Vytauto Didžiojo) universiteto Humanitarinių mokslų fakultete skaitė lietuvių kalbos kursą. Kurį laiką dėstė lietuvių kalbą Valstybės teatro Vaidybos mokykloje. Kas geriau galėtų apibūdinti S. Kymantaitę-Čiurlionienę kaip pedagogę nei amžininkų prisiminimai?..
Buvęs mokinys, aktorius Kazys Jurašiūnas (1900–1975), mokęsis Vaidybos mokykloje 1926–1929 m., prisiminė: Tai buvo prieš keturiasdešimt metų. Tuomet lankiau Valstybinio teatro vaidybos mokyklą. Atskirų patalpų nebuvo, todėl paskaitos vykdavo teatro fojė.
Kaip dabar atsimenu, popietinėmis valandomis į sietynais nušviestą pirmojo aukšto fojė įžengdavo rašytoja. Vidutinio ūgio, truputį pailgo veido, kukliai aukštyn į dešinį šoną sušukuotais vešliais potamsiais plaukais. Ji visuomet mūsų nedidelę grupę stebindavo geru savo žvilgsniu. Mes taip pat gėrėdavomės ir rašytojos apranga – joje nebuvo nieko nereikalingo, jokių pastangų pabrėžti savo išorę, nors tuo pačiu metu ji buvo elegantiška, graži. Ir atrodė, kad be galo tai derinasi su jos asmenybe.
S. Čiurlionienė mums skaitė akcentologijos kursą, kartu siedama šį mokslą su pratybomis. Gana sausa, sunki ir nuobodoka šio dalyko medžiaga, perteikiama jos lūpomis, įgaudavo visai kitokių spalvų, nes rašytoja mokėjo kalbėti. Jos tariamame žodyje kiekvienas balsis, kiekvienas priebalsis nuskambėdavo taip, kaip turi lietuvių kalboje skambėti, o kiekviena kirčiuoto skiemens priegaidė buvo skambi ir muzikali.
Jos klausydami, jutome, su kokia didele meile gimtajam žodžiui ji ateidavo pas mus, kaip jai rūpėjo, kad nuo scenos sklistų gyvas, liaudiškas, skambus žodis. Su nuostaba tada žiūrėjome į ją, kaip į žmogų, sugebantį puikiai naudotis liaudies kalbos lobynu ir dalytis su mumis gyvu žodžiu.[3]
(Bus daugiau)
[1] Žakavičiūtė-Macijauskienė M. Tarybinis mokytojas, 1966, kovo 13 (nr. 9), p. 4.
[2] Ten pat, p. 4.
[3] Jurašiūnas K. Mokytojai – vietoj gėlių, Kūrybinė savaitė, 1966, kovo 13, p. 1.
Jūratė Jagminienė, punskas.pl