Šiandien minime Mindaugo karūnavimo dieną. Šiandien viso pasaulio lietuviai išsitiesę giedos „Tautišką giesmę“. Nesvarbu, ar himnas sklis iš trijų lūpų kokioje nors Japonijos saloje, ar iš kelių tūkstančių Šiaurės Amerikoje. Bent trumpam Lietuvos balsas atgims tautiečių mintyse visame pasaulyje. Atrodo, kad tą dieną norėtųsi su kiekvienu iš jų užtraukti kokią skambią lietuvišką dainą, pasiklausti: kaip laikaisi?, bet kartais nereikia papildomų žodžių susikalbėti. Pakanka bendros giesmės, vienos seniai girdėtos lietuvių liaudies dainos.
Žinia, kad ne kiekvienas turės galimybę nuvykti į vietą, kurioje lietuviai bursis giedoti himno. Žinia, kad ne kiekvienam pavyks nulipti nuo kalno arba išlipti iš mašinos užtraukti vaikystėje išmoktus Vinco Kudirkos sukurtus žodžius. Tegul bus, kad atsiras priežasčių, dėl kurių atsiplėšime nuo bendruomenės. Tegul. Tačiau nesvarbu, kur bebūtume, ką bedarytume – galime tyloje nusiplėšti kepures nuo galvų ir tyliai atiduoti pagarbą savo mažajai Tėvynei.
Tokią dieną nelimpa žodžiai, kurie neatiduos to, ką nusako paprasti Lietuvos himno žodžiai. Nors dar ir anksti, bet jau dabar kojomis remiuosi į Rudaminos piliakalnį. Sakoma, kad jo viršūnėje stovėjusioje pilyje buvo karūnuotas Mindaugas. Leisdama liepos vėjui taršyti plaukus vis sau pagalvoju: o kaip netoli mūsų vyko toks svarbus istorinis momentas… Kai nuo kalno atsiveria nepakartojami gamtos vaizdai, kai akyse mainosi greitai slenkantys debesys, norisi tik vieno – paleisti seną dzūkišką dainą:
Oi ant kalno, ant aukštojo,
Stovi balta karūnėlė,
Oi oi oi, stovi balta karūnėlė.
[…]
Trečia triūba užtriūbysi –
Visą svietą sujudysi,
Oi oi oi, visą svietą sujudysi.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl