Tikėjimo tema užkalbinti žmonės dažniausiai atsako, kad jiems Dievas galbūt ir egzistuoja ar netgi yra priimtinas, bet jo „personalas“, ypač Katalikų Bažnyčios, atmestinas. Trumpai tariant, Dievui sakoma „taip“, o Bažnyčiai – „ne“. Vakaruose taip kalbėti imta ypač po Bažnyčią sukrėtusių pedofilijos skandalų, o Lietuvoje apie tai retkarčiais prabyla pasireklamuoti norintis kairuoliško jaunimėlio būrelis.
Kita vertus, žmonės, besilankantys parapijose, kur vyrauja gera tikėjimo atmosfera, kur jie turi galimybę tiesiogiai bendrauti su savo klebonu ir laiko jį geru pavyzdžiu savo krikščioniškam gyvenimui, nenusigręžia nuo Bažnyčios net ir sunkiais jai laikais. Išlieka jai ištikimi, netgi matydami akivaizdžias problemas ar patys nuo jų nukentėdami. Vadinasi, žmonių pasilikimą ar pasitraukimą iš bažnytinės bendruomenės lemia kiti veiksniai, nes problemų buvo ir bus visais laikais.
Taigi, kokia Bažnyčios reikšmė asmeniniam žmogaus tikėjimui?
Šalnos, žiedai ir vaisiai
Bažnyčios istorijoje ne tik šiandien, bet ir anksčiau būta įvykių, kur kas labiau drebinusių Petro laivo pamatus. Štai vokiečių filosofas A. Schopenhaueris (1788–1860) religiją vadino „melu ir apgaule“, ją priešindamas tiesai. Tai iliustruodamas jis išvardija ne vieną gėdingą praeities įvykį, pvz., inkviziciją ar kryžiaus žygius. Taip, šios problemos yra nemažos, skaudžios, prieš jas negalima užmerkti akių ir sumenkinti jų reikšmės. Vis dėlto lemiamą įtaką krikščionių atsidavimui Bažnyčiai turi ne šitie įvykiai, o pačių tikinčiųjų laikysena tų problemų atžvilgiu ir jų tikėjimo branda. Tai reiškia, kad žmogus dažniausiai pats renkasi, kaip jam elgtis, nepriklausomai nuo visų aplinkybių.
Kitaip tariant, kuo mažiau subrendęs tikėjimas, tuo labiau jį lemia įvairios aplinkybės. Tai būtų galima pailiustruoti labai paprastu pavyzdžiu. Pavasarį vaismedžiai apsipila gausybe žiedų, bet ne iš kiekvieno žiedo užsimezga vaisius. Dauguma žiedų nubyra per gegužės šalnas. Ar šalnos yra tų žiedų nubyrėjimo priežastis? Jei taip būtų, nubyrėtų visi žiedai. Kai kurie žiedai ne nubyra, bet subręsta ir tampa obuoliais, slyvomis, vyšniomis, kriaušėmis, šermukšniais ir kt.
Šie žiedai yra stipresni už kitus, o šalnos jiems yra ne mirties priežastis, bet išbandymas ir netgi pastiprinimas ar paspirtis subręsti. Būtų keista, jei apie sodininkystę nusimanantis žmogus, siekdamas pagausinti derlių, nutartų išvengti šalnų ir vaismedžius auginti šiltnamyje. Greičiausiai tuomet jis apskritai nesulauktų jokio derliaus.
Apostazės priežastys
Taip ir tikinčiųjų pasilikimą Bažnyčioje ar jų pasitraukimą iš jos (gr. apostasia[1]) labiausiai paveikia jų pačių asmeninio tikėjimo branda ir įsišaknijimas Bažnyčioje. Ne visuomet pats žmogus yra kaltas dėl savo tikėjimo brandos ar nebrandos, bet ne tai yra šio straipsnio uždavinys – išsiaiškinti tikėjimo augimo priežastis. Čia norima tik parodyti, kokius etapus žmogui reikia nueiti tikėjimo kelionėje ir kas sudaro tą tikėjimo brandą.
Žmogus yra ne tik dvasinė, bet ir juslinė būtybė. Krikščionybė skiriasi nuo kitų religijų tuo, kad ne žmogus siekia sudvasinti save ir tapti panašus į Dievą, bet pats Viešpats nusileidžia iki žmogaus ir prabyla jam nesvetima kalba. Kadangi žmogus yra ne tik individuali, bet ir sociali būtybė, jo tikėjimui bręsti tinkama terpė yra bendruomenė (krikščionybėje – Bažnyčia, gr. eklezija, reiškianti susirinkimą). Be Bažnyčios, kuri mums skelbia tikėjimą ir kurioje tikintysis gali juo pasidalyti, mūsų tikėjimas būtų tik teorinis, egzistuotų vien galvoje kaip tam tikra ideologija. Toks idėjos formą įgavęs tikėjimas dar nėra atsparus, kad atlaikytų išbandymus. Tikėjimui, o ir pačiai Bažnyčiai reikia tvirtai ant žemės pastatyto pamato.
Todėl, prieš įkurdamas Bažnyčią, Kristus nepamiršo pagalvoti ir apie jos pamatus, kurie galėtų atlaikyti visas audras. Kad ir kaip mums atrodytų keista, tuo pagrindu tapo ne kokia nors nesugriaunama teorija, kaip tam tikros filosofinės sistemos dalis, bet silpnas ir ribotas žmogus. Petras, kuris reiškia uolą (žr. Mt 16, 18), buvo ne antžmogis, bet, kaip visi gerai žinome, paprastas, sunkiai savo mylimojo Mokytojo Jėzaus Kristaus aiškinamas tiesas suprasdavęs, o kančios bei mirties akivaizdoje netgi jo išsigynęs žmogus. Taip ir mums šiandieną sunkiai suvokiama Dievo išmintis – statyti Bažnyčios pastatą ant silpnų žmogiškų pečių; tai nebuvo tik vienkartinis istorijos įvykis – šitai gali ir netgi privalo nutikti kiekvieno iš mūsų gyvenime. Tik taip tikėjimas bus ne abstrakti teorija, bet gyvas iš kartos į kartą perduodamas liudijimas. Be bendruomenės ir be Bažnyčios tikėjimas nepatirtų nei šalnų, nei augimo, nes abstraktus tikėjimas yra nekintantis ir sustabarėjęs.
Tikėjimo brendimas
Šv. Tomas Akvinietis, labai įvairiapusiškas Viduramžių teologas ir filosofas, yra nemažai rašęs apie tikėjimą savo daugiatomiame veikale, vadinamojoje „Teologijos sumoje“. Jame tikėjimą jis skirsto į nesuformuotą ir suformuotą. Nesuformuotas ir yra tasai jau aprašytas tikėjimas, dar gana teorinis ir nebrandus, reikalaujantis nemažų pastangų ir aklas. Tikriausiai tokia yra beveik kiekvieno žmogaus tikėjimo kelionės pradžia, neatsižvelgiant į tai, ar jį tikėjimo tiesų išmoko tėvai, ar jas atrasti jam tenka savarankiškai. Tikėjimas kyla iš klausymosi, kaip sakoma Šventajame Rašte, ir yra įsisavinamas pamažu. Turi praeiti šiek tiek laiko, kol tikėjimas tampa asmeninis ir gerai suvoktas. Iš pradžių mes girdime tikėjimo tiesas, kurių daugumos ir nesuvokiame. Nesuformuoto tikėjimo stadijoje tikintysis, nors ir stengiasi pritarti šioms tiesoms, savo protą vis dar kelia aukščiau už viską ir laiko jį tiesos kriterijumi. Be blogos valios ir nesąmoningai jam atrodo priimtina tik tai, ką jis supranta, ir jam neegzistuoja tos tiesos, kurių jis nesupranta. Taip nutinka dėl žmogaus proto ribotumo ir aklumo. Be tikėjimo apreikštąja tiesa žmogiškasis protas savaime suabsoliutinamas.
Kitaip yra suformuoto tikėjimo stadijoje. Čia tikėjimas nušvinta naujomis spalvomis, tampa patrauklus, nes yra išgyventas. Tikėjimo forma Akvinietis laiko meilę, kuri išgydo žmogaus proto aklumą, padeda suvokti jo ribas ir leidžia laikyti tiesa visa, „ką tiki ir ko moko šventoji Katalikų Bažnyčia“. Toks tikėjimas gali būti pavadintas ir pasitikėjimu. Jis yra pastatytas ant žmogiškos uolos, tarkim, paremtas krikščionio, kuris savo tikėjimu geba užkrėsti aplinkinius, brandžiu ir pavyzdingu gyvenimu. Tokiu žmogumi spontaniškai žavimasi, kad ir kokia būtų jo išvaizda, išsilavinimas ir pan. Jis tampa uola, ant kurios toliau statomas Bažnyčios pastatas. Šis pastatas yra nauji žmogiški, bendru krikščionišku tikėjimu grindžiami santykiai, kurie nuolat plečiasi ir gilėja, perauga netgi į priešų meilę.
Nesuformuoto ir suformuoto tikėjimo nederėtų laikyti tam tikrais etapais, tarsi pasibaigus vienam jo vietą užimtų kitas, nes abi tikėjimo rūšys egzistuoja drauge. Net ir tuomet, kai tikėjimas jau yra suformuotas, lieka tam tikrų tikėjimo sričių, kurioms dar reikia formuotis, bręsti. Taip žmogaus tikėjimas auginamas ir brandinamas visą gyvenimą.
Šitoks tikėjimo padalijimas nebuvo vien šv. Tomo Akviniečio išradimas. Jis paremtas Biblija, ypač Naujuoju Testamentu. Tą skirtumą ypač taikliai nusako apaštalas Paulius Himne meilei: „Jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti, tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas“ (1 Kor 13, 2).
——————————————————————————–
[1] reiškia atsilikimą, atsimetimą. Šiuo atveju šis terminas kalba ne apie visišką tikėjimo atsisakymą, bet pasitraukimą iš Bažnyčios (kuris, beje, kaip ir mėginama parodyti šiuo straipsniu, laikui bėgant neišvengiamai keičia ar net naikina ir patį tikėjimą).
Vytautė Maciukaitė, „Artuma“ Nr. 10