2011 m. gruodžio 7 d. Taikomosios dailės muziejuje Vilniuje vyko atnaujintos parodos „Valdovų rūmų lobynas: Lietuvos ir Europos paveldo klodai“ pristatymo vakaras, kuris buvo skirtas paminėti 350-ąsias Vilniaus pilių išvadavimo metines.
Renginio pradžioje gausiai istorijos ir meno mėgėjų auditorijai buvo užduotas klausimas – kodėl pasirinktas būtent toks, gal net kiek nekuklus, pavadinimas? Atsakymas, regis, visai paprastas: Drezdeno karališkųjų rūmų direktorius prof. dr. Dirkas Syndramas (Dirk Syndram), apžiūrėjęs Valdovų rūmų ekspozicijas, pasakė: „Vilniaus širdyje glūdi auksas“! Reta šalis gali sau leisti vykdyti bemaž 20 metų trunkančius kasinėjimus 2 hektarų plote ir visuomenei atverti kone trečdalį milijono rastų ir restauruotų daiktų – istorijos liudininkų.
Archeologas, Vilniaus universiteto habilituotas mokslų daktaras Albinas Kuncevičius renginio metu mąstė: „Jeigu man kas nors lieptų įvardyti svarbiausius XX amžiaus archeologinius atradimus, į pirmąjį penketuką nė nemirktelėdamas iškelčiau būtent Valdovų rūmus.“ A. Kuncevičiaus nuomone, Valdovų rūmų kompleksas kardinaliai pakeitė mūsų supratimą apie Vilniaus miesto širdį. Anksčiau, krikščionims įsigalint Europoje, žmonių gyvenvietės buvo statydinamos iš pačių primityviausių medžiagų, todėl ir nesulaukė mūsų dienų. Retesniais atvejais buvo naudojamas medis, tačiau ir jam išlikti reikia ypač gerų sąlygų. Būtent dėl šių faktų visiškai jokios pastabos apie Valdovų rūmus nėra argumentuotos! Valdovų rūmų tyrinėjimai prasidėjo po Antrojo pasaulinio karo, ir kasinėjimas buvo vykdomas vien „savo malonumui“, moksliniais tikslais. Juk tam, kad darbas vyktų sklandžiai ir naudingai, turi būti sudarytos visos be išimties sąlygos jam atlikti: pradedant puikia mokslininkų, išmanančių savo darbą kaip penkis pirštus, komanda, ir baigiant ataskaitų rašymu. Rimtieji tyrinėjimo darbai prasidėjo 1987 metais, ir didelę padėką turėtume išreikšti Taikomosios dailės muziejui.
Valdovų rūmų kasinėjimo metu dienos šviesą išvydo apie 300 000 radinių. Be abejonės, vargu ar tokia gausybe galėtų gėrėtis istorijos mėgėjai, jei ne restauravimo centras, įsikūręs rūmų muziejuje. Ar kada nors susimąstėte, kiek laiko ir kruopštaus darbo reikalauja XIII amžiaus medienos, senų rūbų, batų prikėlimas naujam gyvenimui? Stiklo restauravimas – išvis retenybė, tačiau muziejaus restauratoriai juo užsiima. Anot Dailės muziejaus restauratorės Jūratės Survaitienės, restauruoti daiktus – tai ne tik juos parodyti viešai, bet ir išgauti iš jų informaciją, sužinoti jų istoriją bei tinkamai ją interpretuoti… Restauratorė tiki, jog vieną dieną visi radiniai taps Valdovų rūmų dalimi.
Renginyje aptarta ne tik papildyta ekspozicija, tačiau pristatytas ir naujai išleistas restauratorių katalogas „Tarp kasdienybės ir prabangos. Restauruoti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų archeologiniai radiniai“.
voruta.lt
Vytauto Abramausko nuotr.