Per pastaruosius kelis dešimtmečius gerokai pakito Punsko ir Seinų krašto vestuvių papročiai. Juos negrįžtamai pakeitė „restoranų vestuvės“, kur pagrindinį vaidmenį atlieka muzikantai. Jie užvaldo vestuves ir neretai dedasi svarbesni už piršlį, svočią, net jaunavedžius.
Kas geriau galėtų papasakoti apie senus mūsų vestuvių papročius, jei ne muzikantas Valinčių kaimo gyventojas Sigitas Šliaužys? Jis groti pradėjo dar vaikas būdamas. Klausydavosi vestuvių muzikantų ir pats bandė. Šiek tiek vėliau lietuviškų liaudies dainų pamokė Degutis, vienas iš geriausių Punsko apylinkės muzikantų.
Sigitas Šliaužys tikina, kad seniau vestuvių būta labai įdomių. Jos nevykdavo savaitgaliais, kaip dabar įprasta, bet antradieniais arba trečiadieniais. Neretai vestuves linksmindavo muzikantų kolektyvas. Jie į bažnyčią važiuodavę gražiai papuoštais vežimais. Jaunavedžius muzikantai išlydėdavę grodami maršą. Jei būdavę toli, jaunikiai sutardavę susitiksią prie bažnyčios. Žmonės stebėdavę, kuris iš jų atvyks pirmas. Jei pirma atvykdavo jaunoji, šaipytasi, kad ji labai norinti tuoktis. Jei pirmas atvykdavo jaunikis, – žmonėms viskas buvo normalu. Po sutuoktuvių vienas iš muzikantų sėsdavo į jaunavedžių vežimą ir grodavo jiems visą kelią namo.
Prie namų jaunavedžių laukdavę vartai. Jie nebūdavę pernelyg iškilmingi. Paprastai kelias būdavo papuošiamas beržo šakelėm ar gėlėmis, kartais „perkertamas“ virve. Prie vartų vienas iš svečių, paprastai iškalbus žmogus, vesdavęs derybas su piršliu. Jis reikalaudavo kuo didesnės išpirkos – piršlio lauktuvių. Jei lauke būdavę šalta, muzikantai grodavę svečiams priebutyje, kol jaunikis su nuotaka ir svečiai sueidavo į pirkią.
Į vestuves ateidavo ir neprašytų svečių. Niekas jų nevarydavo lauk, tik pasodindavo prie stalo.
Jei jaunavedžių namuose būdavę per mažai vietos, svečiai šokdavę pas kaimynus. Muzikantai turėdavę groti tol, kol jaunimas to pageidaus.
Pasitaikydavę, ypač lenkų vestuvėse, kad piršlys eidavo pas kaimynus, kur jaunimas šoko, muzikantų išpirkti. Paprastai duodavo jiems naminės. Ir taip muzikantus atgaudavo.
Muzikantai tais laikais grodavę be atlyginimo, tik išimtiniais atvejais gaudavę keletą grašių. Per „Labą vakarą“ jie eidavę aplink stalą, kad nei vienas svečias neįsižeistų, ir kiekvienam pagal jo pageidavimą pagrodavę valsą, maršą ar kokią nors dainą. Vieni sumokėdavę keletą grašių, kiti tik ačiū pasakydavę. Iš jaunavedžių pinigų muzikantai neimdavę. Daugiausia, žinoma, sumokėdavo piršlys. Jis vadovavo vestuvėms, išpirkdavo jaunosios batą, prašydavo muzikantų pagroti, kviesdavo svečius pašokti. Jei vestuvėse būdavę svečių iš įvairių kaimų, jis kviesdavo šokti atskirais kaimais. Jei namuose būdavę mažai vietos, vasarą tekdavo šokti lauke.
Svečiai paprastai nakvodavę kambaryje, kur buvo šokama. Šeimininkė paklodavo jiems ant grindų šiaudų ir užtiesdavo paklode. Vasarą svečius guldydavo kluone. Vieni miegodavo, o kiti pokštus krėtė.
Rytą muzikantai, grodami maršą, eidavo kelti jaunųjų. „Labą rytą“ pagrodavo ir šeimininkėms: „Gaspadinė girta, pusryčiai nevirta, šaukštai nemazgoti, po suolu sukloti“. Po vestuvių visada būdavusios vadinamosios atgrįžtuvės, kardavo piršlį ir kt.
Vestuvėse dainos nenutildavo. Dainuota daug įvairių senovinių lietuviškų dainų, atskirai piršliui, atskirai svočiai, atskirai jauniesiems.
Šių dienų vestuvės jau kitokios. Muzikantus kviečia iš Lietuvos, nors ir čia, Seinijoje, yra gerų jaunų talentų: akordeonistų ir smuikininkų.
Sigitas Birgelis, punskas.pl
Pagal „Aušrą“ 2008/11