Baigiantis 2011 metams Europos Tarybos (ET) ekspertai paskelbė pirmąjį įvertinimą, kaip Lenkija vykdo Europos regionų arba tautinių mažumų kalbų chartiją. ET Ekspertų komitetas praėjusių metų pradžioje tikrino Lenkijos įstatyminę bazę, bet taip pat tai, kaip praktikoje užtikrinama tautinių mažumų kalbų apsauga. Susitiko ne tik su valstybės pareigūnais, bet ir tautinių mažumų atstovais, tarp kitko, lietuviais. Regionų arba tautinių mažumų kalbų chartiją Lenkija pasirašė 2003 metais, o 2009 m. vasario 12 d. dokumentas buvo ratifikuotas. Birželio 1 dieną Lenkijos įsipareigojimai pradėjo oficialiai galioti.
Regionų arba tautinių mažumų kalbos yra neatskiriama unikalaus Europos kultūros paveldo dalis. XX a. pabaigoje buvo susirūpinta sparčiu ypač mažų tautų kalbų nykimu. Todėl ET, norėdama apsaugoti ir propaguoti regionų ir mažumų kalbas kaip Europos kultūros paveldo svarbią dalį, kuriai kyla išnykimo grėsmė, pateikė valstybėms narėms pasirašyti Europos regionų arba mažumų kalbų chartiją. Chartija siekiama užtikrinti, kiek įmanoma palengvinti ir skatinti regionų arba mažumų kalbų vartojimą švietimo sistemoje ir žiniasklaidoje, taip pat paskatinti, kad būtų leidžiama jas vartoti teisinėse ir valdymo institucijose, ekonominiame ir socialiniame gyvenime, kultūrinėje veikloje ir plėtojant pasienio regionų bendradarbiavimą.Pirmasis ET ekspertų įvertinimas nėra palankus Lenkijai. Atkreiptas dėmesys, kad ligi šiol nėra parengtos aiškios strategijos, kaip centrinės valdžios iniciatyva bus saugomos ir populiarinamos kalbos. Pasak ekspertų, tokios strategijos parengimą apsunkino ir tai, kad 2002 metų visuotinis gyventojų surašymas nepateikė patikimo atsakymo, kiek Lenkijoje gyvena tautinių mažumų atstovų, fiksuota nemažai pažeidimų surašymo metu. Regionų arba tautinių mažumų kalbų populiarinimas ir saugojimas paliktas visų pirma savivaldybių institucijų kompetencijai, tuo tarpu nėra jokių sprendimų, kaip šios kalbos bus saugomos ir populiarinamos aukštesnės administracijos, vaivadijos ir valstybės institucijose (pvz., viešieji užrašai tautinių mažumų kalbomis traukinių stotyse, sporto arenose, ligoninėse, telekomunikacijos bendrovėse ir pan.). Ypatingai daug priekaištų pareikšta dėl nepakankamos paramos armėnų, čekų, karaimų, rusų, slovakų, totorių ir jidiš kalbų apsaugai. Rekomenduojama kuo skubiau gerinti baltarusių švietimą.
Lietuvių švietimas
O kaip saugoma lietuvių kalba Lenkijoje? Daug dėmesio skirta lietuvių švietimui. Pažymėta, kad Lenkijos valdžia per mažai pastangų deda aiškindama lietuviams tėvams, kaip svarbu leisti vaikus į lietuviškas mokyklas ir mokytis lietuvių kalba. Be to, mokyklos raginamos mažinti mokinių, kurie mokosi lietuvių kalba, skaičių, kadangi tokia pat dotacija skiriama mokant tik lietuvių kalbos kaip dalyko, trūksta vadovėlių. Nors ekspertai pripažino, kad lietuvių švietimo modelis yra tinkamas (vyrauja mokyklos lietuvių dėstomąja kalba), tačiau nėra nei vienos profesinės mokyklos (klasių), kur būtų dėstoma lietuvių kalba. Ekspertai taip pat nurodė stebėti, ar vietos valdžia lėšas, skirtas tautinių mažumų kalbų mokymui, panaudoja pagal paskirtį, bei įsteigti nepriklausomą instituciją, kuri tikrintų, kaip užtikrinama lietuvių švietimo apsauga ir plėtra, ir reguliariai rengtų ataskaitas. Pasak ekspertų, dabartinį mokyklų finansavimo modelį būtina pakeisti, kadangi jis neužtikrina lietuviškų mokyklų veiklos tęstinumo.
ET ekspertai taip pat atkreipė Lenkijos valdžios dėmesį į tai, jog Punske veikiantis Kovo 11-osios licėjus yra vienintelė lietuvių vidurinė mokykla Lenkijoje, todėl kai kurie mokiniai, kad ją pasiektų, turi įveikti didelius atstumus. Nurodė patikrinti, ar mokyklos biudžeto mažinimas neatsilieps neigiamai mokinių transporto ar apgyvendinimo (bendrabutyje) sąlygoms. Raporte pabrėžiama, kad regione, kuriame gyvena lietuviai, visose mokyklose turėtų būti mokoma Lietuvos istorijos ir lietuvių kultūros dalykų.
Lietuvių kalba Seinų apskrityje
Ekspertai paragino Lenkijos valdžią labiau rūpintis lietuvių kalbos statusu lietuvių gausiai gyvenamose savivaldybėse. Paskelbtoje ataskaitoje pažymima, kad lietuvių kalbai pagalbinės kalbos statusas suteiktas tik Punsko savivaldybėje, o kituose Seinų apskrities valsčiuose ar visos apskrities teritorijoje šis statusas negalioja. ET ekspertai pažymėjo, kad mažiausiai dar dviejose Seinų apskrities savivaldybėse lietuviai sudaro žymią gyventojų dalį (19 proc. ir 8 proc.), ir jos laikomos tradiciškai lietuvių gyvenamomis teritorijomis. Tačiau, pasak jų, tai neužtikrina tinkamos lietuvių kalbos apsaugos „dviejose savivaldybėse, kur lietuviai tradiciškai gyvena ir sudaro tinkamą skaičių šiam įsipareigojimui įvykdyti“. Ekspertų komitetas pasiūlė Lenkijos valdžiai, kad tose vietovėse, kur lietuvių kalbą vartojantys asmenys gyvena tradiciškai, nors ir neviršija 20 proc. gyventojų skaičiaus, lietuvių kalba galėtų būti vartojama kaip pagalbinė. Tam tikslui ragino atitinkamai patobulinti teisinę bazę.
Žiniasklaida
Raporte dėmesio skiriama taip pat Lenkijos lietuvių žiniasklaidai. Pažymima, kad Lenkijoje nėra privačių TV ir radijo stočių, kur laidos būtų transliuojamos taip pat lietuvių kalba, o Balstogės TV transliuojamos laidos lietuvių kalba dėl techninių kliūčių nematomos lietuvių gyvenamuose rajonuose. ET ekspertų manymu, TV laidos lietuvių kalba žymiai pakeltų šios kalbos prestižą visuomenės akyse. Lietuvių kalbos būklė reikalauja, kad Lenkijos valdžia dėtų pastangas įsteigti bent vieną radijo ir TV visuomeninį kanalą, kuris transliuotų lietuvių kalba lietuvių gyvenamojoje teritorijoje. Be to, ekspertai paragino Lenkijos valdžią pasirūpinti, kad išeitų bent vienas lietuviškas savaitraštis.
Ekonominis gyvenimas
ET ekspertai atkreipė dėmesį, kad Lenkijos įstatymai nenumato konkrečių sprendimų, kaip užtikrinti galimybę tautinių mažumų kalbą vartoti ūkio plotmėje. Nėra numatyta paskatinimo mechanizmų bendrovėms, firmoms, kurios savo veikloje populiarintų lietuvių kalbos vartojimą.
Pažymėta, kad 1994 m. pasirašytoje Lietuvos ir Lenkijos gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartyje, nors ir numatytas bendradarbiavimas tarp abiejų šalių miestų, savivaldybių, kitų administracinių vienetų, tačiau konkrečiai nenurodyta, kaip šis bendradarbiavimas prisidės prie lietuvių kalbos Lenkijoje išsaugojimo. Ekspertai prašė kitoje ataskaitoje pateikti konkrečius pavyzdžius, kaip Lietuvos ir Lenkijos pasirašyti susitarimai padeda skatinti lietuvių kalbos vartojimą Lenkijoje.
Nepaisant daugybės priekaištų ir raginimų pagerinti lietuvių kalbos vartojimo galimybes Lenkijoje, ET ekspertai pažymėjo taip pat teigiamus Lenkijos veiksmus. Visų pirma atkreipė dėmesį, jog Lenkija, ratifikuodama Chartiją, parodė savo principinį teigiamą nusiteikimą saugoti regionų arba tautinių mažumų kalbas. Taip pat Lenkijoje priimtas Tautinių mažumų ir regioninės kalbos įstatymas bei sukurta bendra Vyriausybės ir tautinių mažumų komisija. Lenkija stengiasi saugoti kalbas nuo galimų diskriminavimo veiksmų, tačiau šioje srityje yra ir daug trūkumų. Mat Chartija įpareigoja ne tik saugoti, bet ir imtis aktyvių veiksmų populiarinant regionų arba tautinių mažumų kalbas. Šio įsipareigojimo įgyvendinimą stabdo tai, kad centrinė valdžia daug kompetencijų perdavė savivaldybėms, o pastarosioms dažnai pristinga ne tik politinės valios, bet ir finansinių resursų. Tokiu atveju centrinė valdžia turėtų būti aktyvesnė ir imtis veiksmų, užtikrinančių deramą regionų ar tautinių mažumų kalbų apsaugą.
Kitas įvertinimas, kaip Lenkija įgyvendina Europos regionų arba tautinių mažumų kalbų chartiją bei ET ekspertų pateiktas pastabas, bus parengtas po trejų metų.
Petras MAKSIMAVIČIUS, „Aušra“, 2012/01
Jurgi, kaip gražiai sutampa Jūsų mintys apie toleranciją su ‘vyresniojo’ brolio mintimis- taip juk per visus amžius visi okupantai nutautindavo mus- tik anksčiau sakė, kad ar tai Dievas ar ponas lietuviškai nesupranta, o dabar tolenancijos vardan. Bet rezultatas toks pats, ir sekasi vis geriau, nes jau ir patys patikime, kad savo teisių reikia atsisakyti kažkokios šiuo atveju mistiškos tolerancijos vardan . Kaip teisingai pastebėjo seiniškis- mūsų aštuoti tūkstančiai, o .lenkų trisdešimt aštuoni milijonai-tai vienam lietuviui tenka apie 4 tūkstančiai ‘tolerancijos’ mokytojų
O tai kaip čia dabar taip „apsukote“???? 🙂 : „Žiburio darželyje nera mišrių grupių, tik yra vaikai iš mišrių šeimų, kurie mokosi kartu su kitais ir yra verčiami kalbėti lietuviškai…“. Jeigu skaitėte atidžiai Punsko darželio direktorės komentarą, lygiai tą patį, tiktai žymiai aiškiau negu Jūs, ji ir išdėstė : „.Netiesa, kad darželyje yra dvi mišrios grupės. 4-mečių grupėje visi vaikai supranta ir kalba lietuviškai, 3-mečių grupėje yra tik viena mergaitė iš lenkiškos šeimos. Ir 3-mečių ir 4-mečių vaikų grupėse užsiėmimai yra vedami lietuvių kalba…“. Tai juk čia tas pats lygiai, kas ir Seinų „Žiburio“ darželyje, tik kad kitais žodžiais pasakyta…:D 😀
Atsipeikek, Jurgi! Nejaugi užmiršai, kad lietuvių Lenkijoje yra tik 6 tukst, lenkų 38 mln. Tai ką reikia mokyti tolerancijos. Taip mokydami tolerancijos, kaip Punsko darželyje tuoj visi sulenkėsime. Tarp kitko Žiburio darželyje nera mišrių grupių, tik yra vaikai iš mišrių šeimų, kurie mokosi kartu su kitais ir yra verčiami kalbėti lietuviškai, bet čia tėvų toks pasirinkimas.
Paskaičius komentarus, tiesiog rankos nusvyra. Kur dingo mūsų vienybė, stiprybė, tolerancija ar visi kiti šventiniai (įvairų koncertų progomis minimi), skambūs žodžiai?
Atrodo, kad problema yra ne Punsko darželyje o Punsko „kraštutinėse smegenyse“, žiūrėjime į save (aš tobulas o visi kiti blogi, arba labai blogi). Juk tai akivaizdu, kad neturėdami tolerancijos savyje negausime jos ir iš kitų.
Kaip tada auklėti mūsų vaikus? Visą laiką jiems sakyti, kad visas gyvenimas bus toks kaip darželyje ir niekada nereikės jiems bendrauti su kitataučiais?
Pabaigai: Geriau pasidomėkite kokia situacija yra Seinų Žiburio darželyje. Ten mišrios klasės tai ne skaudi išimtis o gera tolerancijos pamoka.
Paskaičius komentarus, tiesiog rankos nusvyra. Kur dingo mūsų vienybė, stiprybė, tolerancija ar visi kiti šventiniai (įvairų koncertų progomis minimi), skambūs žodžiai?
Atrodo, kad problema yra ne Punsko darželyje o Punsko „kraštutinėse smegenyse“, žiūrėjime į save (aš tobulas o visi kiti blogi, arba labai blogi). Juk tai akivaizdu, kad neturėdami tolerancijos savyje negausime jos ir iš kitų.
Kaip tada auklėti mūsų vaikus? Visą laiką jiems sakyti, kad visas gyvenimas bus toks kaip darželyje ir niekada nereikės jiems bendrauti su kitataučiais?
Pabaigai: Geriau pasidomėkite kokia situacija yra Seinų Žiburio darželyje. Ten mišrios klasės tai ne skaudi išimtis o gera tolerancijos pamoka.
Norėčiau grįžti prie ESBO ataskaitos apie lietuvių padėtį Lenkijoje.Žiauriai nusivyliau.Praktiškai apsiribota pastebėjimu,kad ji prasta ir turėtų būti gerinama.Nieko net neužsiminta,kad ta prasta padėtis ir pastovus jos prastėjimas išplaukia iš baisios lenkų neapykantos lietuviams nuo pat okupacijos pradžios iki dabar.Aišku,dabar mūsų nedaužo lazdomis iki sąmonės netekimo,nežudo kultūros aktyvistų,nedraudžia atvirai mokyklų,bažnyčių ir kitų kultūros įstaigų bei priemonių,bet visa tai perėjo į šiek tiek maskuojamą latentinę formą,apie kurią sužinoma tik pavykus atviriau pakalbėti su vietiniais lietuviais.Atviro fizinio smurto kaip ir neliko,bet psichologinis,moralinis,finansinis teroras bujoja dar labiau.Net valstybinėse informacijos priemonėse pilna melo,šmeižto,neapykantos,o apie privačias aš jau nekalbu.Kostantuojant prastą lietuvių kalbos padėtį,būtina įvertinti tą psichologinio teroro foną ir būtinai įstoriją,pabrėžiant,kad Lenkija terorizuoja ne kokius atėjūnus ar okupantus,o šios žemės buvusių šeimininkų palikuonis.O ši žemė nei etniškai,nei administraciškai niekada Lenkijai nepriklausė iki 1920 metų,kai buvo jėga atplėšta nuo Lietuvos.Čia visada per amžius iki Abiejų Tautų Respublikos padalinimo buvo LDK.
pagal Punsko vaikų darželio direktorės komentarą po straipsniu (Aušra, 24 nr) jos nuomone, ten yra viskas normaliai. Tai jeigu mums patiems, mūsų įstaigų (kaip patys sakome, ‘lietuviškų’) vadovams esama situacija yra normali, tai ką čia gali padėti Lietuva? Šaukštu proto ar patriotizmo į galvą neįdės juk
jeigu sutinkame, kad dabar pas mus mišrių šeimų bumas, tai išeina, kad mūsiškiai lietuviačiai ir lietuvaitės puola patys su malonumu į lenkų nacionalistų nasrus? O gal vistik mes patys tik imituojame lietuvybę, o iš Lietuvos tikimės, kad mus ‘sukurs’ iš esmės, ir įdės mums to, ko mes neturime? Bet tokių stebuklų nebū9na, arba labai retai pasitaiko, kad iš išorės būtų galima pagerinti žmogų?
su viskuo sutinku, ka sakote, bet paieškokime visų šių reiškinių priežaščių. Ar prie to neprivedė lenkų nacionalizmas ir priešiškumas lietuviams gyvenantiems Lenkijoje. Deja, lietuviai Lenkijoje gyvena tautinės mažumos sąlygomis jau apie 100 metų ir savaime lenkų visuomenė veikia. Čia sąmoningumo klausimas ir kitas klausimas – mūsų mokyklų veikla, tiksliau užsiimame tik šokiais ir dainomis, tai va ir per šitą prizmę matuojame patriotizmą. Dėja Lietuvos URM, veikla tik šitą ir skatina. Apie Punsko vaikų darželį parašytą Aušroje 2011 metų nr 24.
Petrai, Lenkijos lietuviai turi Lietuvoje ne tik finansinę, bet ir politinę paramą. Gal ne tokią, kokios tikėsųsi, bet blaiviai įvertinkime ir save. Kas vyksta Punsko vaikų darželyje? Ar kas nors viešai apie tai prabilo? Kodėl taip uoliai paklusome Varšuvos spaudimui ir vėl iškabinome dvikalbes lenteles? Kodėl Lietuvoje studijuojantys (ir daugelis ten pasilikusių gyventi)mūsų kraštiečių primygtinai laikosi sulenkintų savo pavardžių ir vardų? Dėstytojai juk tai mato, pastebi ir draugai. O kokia mūsų kalba? Ar stengiamės išmokti gimtąją kalbą? Ką jau bekalbėti apie tiesiog masiškas Punsko ir Seinų lietuvaičių mišrias vedybas? Tai jau tapo epidemija- išvažiuoja pana (vaikinas) į Varšavą ir tuoj pat lenkę žmoną (vyrą) parsiveža. Ir jau tampa lenkiška šeima. O mes vis verkšlename, kad Lietuva mūsų nepalaiko. Palaiko, palaiko, tik patys atlikime savo namų darbus,.
nebuk juokingas uzmiski. Lenkijos lietuviai vertina savo galimybes. Tuteisiai turi parama Lenkijoje, o Lenkijos lietuviai Lietuvoje jokios isskyrius finansine, uz ja taip pat yra dekingi, bet politines jokios paramos.
tuteišiai po panašios ataskaitos dėl jų padėties Lietuvoje dabar jau keltų baisią vėtrą, skelbtų pasauliui apie akivaizdų genocidą. O Lenkijos lietuvių atveju tylėjimą įtakoja baimė ar ta begalinė kantrybė?