Laikotarpis istorikų apleistas?

„Tai buvo didžiulis stimulas visoms demokratinėms jėgoms Tarybų Sąjungos teritorijoje ateiti į pagalbą mums. Kilo daugybė įvairių protesto bangų. Jei ne šie įvykiai, nebūtų nei pučo gynybinių barikadų Maskvoje, nei TSRS žlugimo tokiu būdu, kaip jis įvyko.

Taip, būtų buvęs kitoks žlugimas, bet tada TSRS būtų nuleista ant bėgių ir būtų paversta nepriklausomų valstybių sandrauga. Taigi šie įvykiai Lietuvoje – didžiulis lūžis, po kurio keitėsi pasaulio istorijos kryptys, ir tikrai tai ne mūsų skausmo, o pergalės diena“, – apie šiemet jau 21-ą kartą minimą Sausio 13-ąją sakė pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos krašto apsaugos ministras, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Audrius Butkevičius.

Ir vis dėlto iki šiol per 21 metus apie Sausio 13-osios įvykius yra pasirodžiusi tik viena knygelė, išleista tais pačiais metais, kur įvykių liudininkai dalijasi prisiminimais…

„Bijau, kad istorija apie Sausio 13-ąją nebus parašyta dėl labai aiškių priežasčių. Kaip parašyti istoriją apie tuos dalykus, kurie dar vyksta, yra politiškai slidūs arba vyksta teisiniai tyrimai?

O kadangi teisiniai tyrimai visą laiką vyks, nes byla įvardyta kaip nusikaltimas žmogiškumui, bijau, kad tai bus amžina byla, ir niekas neparašys istorijos nei apie Sausio 13-ąją, nei apie vėlesnius įvykius“, – mano Medininkų tragediją išgyvenęs Lietuvos evangelikų reformatų vyskupas Tomas Šernas.

Kodėl šis laikotarpis taip istorikų apleistas? Kodėl jis neįdomus tiems, kurie dabar yra valdžioje? Galų gale, kokie procesai tada vyko iš tikrųjų? Apie tai „Žalgirio nacionalinio pasipriešinimo judėjimo“ apskritojo stalo diskusijoje, be paminėtųjų, kalbėjosi Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininko pavaduotojas, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Kazimieras Motieka, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Zigmas Vaišvila ir žalgirietis Gediminas Jakavonis.

Pagal ELTĄ