Lenkijos užsienio reikalų ministerija, pradėjus jai vadovauti Radoslavui Sikorskiui (Radosław Sikorski), pasižymi išskirtiniu aktyvumu formuojant naujus Lenkijos užsienio politikos uždavinius ir kryptis. Tai greit pajuto ne tik artimiausios Lenkijos kaimynės. Kiek čia sėkmingos politikos, o kiek pastangų formuoti vien savos šalies piliečių nuomonę, tai jau kitas, atskiro nagrinėjimo reikalaujantis, klausimas. Tačiau faktas, kad Užsienio reikalų ministerijos aktyvumas pastebimas tiek išorėje, tiek šalies viduje. Ryškiausias pavyzdys – angažavimasis sprendžiant su Lenkijos tautinėmis mažumomis susijusius klausimus, kas anksčiau jeigu ir buvo daroma, tai subtiliau ir nepastebimai.
Kita vertus, tas, kas nuo pat 1989 metų stebi Lenkijos užsienio politikos bruožus ir vykdymo būdus, gali prieiti prie išvados, kad pastaraisiais metais, išskyrus verbalinės išraiškos radikalėjimą, nieko naujo lyg ir neįvyko. Visą laiką kruopščiai buvo siekiama kelti šalies prestižą ir pabrėžti jos išskirtinę reikšmę regione, demonstruoti pasirengimą atstovauti ir „advokatauti” mažesniems kaimynams bei bandyti dalyvauti sprendžiant jeigu ne pasauliui, tai bent Europai svarbius klausimus. Beje, neseniai į tai atkreipė dėmesį pirmasis atkurtos Lietuvos valstybės vadovas Vytautas Landsbergis, kartu perspėdamas Lenkiją neimti pavyzdžio iš Rusijos, kuri nuolat stengiasi išlaikyti didvalstybės statusą, tačiau būdai, kuriais tai siekiama daryti, nesusilaukia kaimynų pagarbos, o greičiau baimės. Ir tai nėra kelias, kuriuo eidamos senas demokratijos tradicijas puoselėjančios valstybės sukūrė svarbių ir didingų (nebūtinai didelių) valstybių įvaizdžius. V. Landsbergis ragino neiti Rusijos pasirinktu keliu.
Kadenciją baigęs Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus plačiai Lietuvoje komentuojamoje savo knygoje „Paskutinė kadencija. Prezidento dienoraščiai“ (Vilnius, 2011) pateikia daug įdomios informacijos apie kontaktus su Lenkijos aukšto rango politikais, neformalius susitikimus su jais. Prezidento Valdo Adamkaus Lenkijos užsienio politikos vertinimas skiriasi nuo Vytauto Landsbergio vertinimų. Tai, matyt, lėmė daug aplinkybių, bet ir faktas, kad abiem politikams tuo pat laikotarpiu teko eiti skirtingas pareigas, tad tie patys įvykiai galėjo būti matomi kitaip. Prezidentas Valdas Adamkus labai teigiamai vertino aktyvią Lenkijos politiką ir lyderiavimą regiono valstybėms. Nuoširdžiai džiaugėsi dažnais kontaktais su Lenkijos vadovais, telefono skambučiais, neformaliais pasimatymais, bendradarbiavimu europinėje plotmėje.
Iš dienoraščio: 2009 m. liepos 1 d., Liublinas-Torunė. „(…) A. Kwasniewskį su Lietuva siejo tvirti asmeniniai saitai – jo senelė ir motina gimusios Vilniuje, jis atvykdavo į mūsų šalį su žmona Jolanta net ir šeimos švenčių proga. L. Kaczynskis savęs nekildino iš Lietuvos, bet taip pat visuomet pabrėždavo savo išskirtinai šiltus jausmus mūsų šaliai. Mat jis buvo išsiugdęs labai stiprų istorinį jausmą. Lietuva jam siejosi su šlovinga Lenkijos istorija.”
Tačiau nuosekliai skaitant dienoraščius susidėlioja taip pat kitoks vaizdas – labai aiškus ir nuoseklus Lenkijos valstybės interesų regione įtvirtinimo vaizdas, pradedant ekonomikos klausimais, kultūros ekspansija ir kt., baigiant principinga politika stiprinant tėvynainių statusą įvairiose Lietuvos gyvenimo srityse, tarp kitko, valstybės valdymo struktūrose.
Iš dienoraščio: 2005 m. kovo 9 d., Vilnius. „Oficialaus dviejų dienų vizito į Lietuvą atvyko Lenkijos prezidentas Aleksandras Kwasniewski su žmona Jolanta. (…) Aptarėme dvišalių santykių problemas. Bene svarbiausia – Lietuvos lenkų pavardžių rašyba originalia forma. Mūsų valstybinės kalbos įstatymas tai draudžia. Ginčas dėl to vyksta jau daugybę metų, kone nuo pat nepriklausomybės atkūrimo. Sudarėme lietuvių ir lenkų darbo grupę, kuri jau parengė savo siūlymus. Dar viena problema – žemės nuosavybės grąžinimo lenkų gausiai gyvenamose Vilniaus krašto teritorijose. Čia taip pat judam pirmyn. Norime spėti šias problemas išspręsti dar iki rudens, kol baigsis antroji prezidento A. Kwasniewskio kadencija, nes nežinia, kaip klostysis santykiai su naujuoju Lenkijos vadovu.”
Prezidentas Valdas Adamkus rašo, kiek daug pastangų dėjo keliant Lietuvos energetinio saugumo klausimą, kurio sprendimas didžiąja dalimi priklausė nuo Lenkijos angažavimosi tiesiant „elektros tiltą“ arba prisidedant prie naujos atominės elektrinės Ignalinoje statybų. V. Adamkus dienoraštyje apgailestavo, kad šie procesai juda lėtai, tačiau, atrodo, manė, kad tai ne Lenkijos, kaip valstybės, politika, o visų pirma asmeninių nesutarimų tarp Lenkijos prezidento ir naujosios Vyriausybės pasekmė.
Iš dienoraščio: 2007 m. spalio 5 d., Vilnius. „(…) Šiandien sulaukėme ir blogos žinios. Lenkijos ūkio ministras Piotras Wozniakas Vilniaus konferencijoje staiga pareiškė, kad jo šalis neįsipareigos tiesti elektros tilto į Lietuvą, jei nebus garantuota, jog naujoji atominė elektrinė Ignalinoje tieks lenkams ne mažiau kaip 1200 megavatų elektros energijos. Visiškai kitaip man prieš kelias dienas Torūnėje sakė prezidentas Lechas Kaczynskis.”
Iš dienoraščio: 2007 m. spalio 17 d., Vilnius. „(…) Su L. Kaczynskiu kalbėjomės ne vien apie ES sutartį. Mums susitikus, pirmiausia jis pasakė: Šeštadienį atskrendu į Vilnių ir pasirašome sutartį dėl atominės elektrinės statybos ir elektros tilto tiesimo. (…) Tačiau netrukus paaiškėjo, kad reikalai juda ne taip sėkmingai. Lenkai į Lisaboną atsivežė savo derybininkus, ir jie čia ėmė derėtis su mūsiškiais. (…) Ginčai tęsėsi visą naktį, kaito telefonai nuo dažnų skambučių iš Lisabonos į Varšuvą, bet susitarti taip ir nepavyko. Iš ryto susitikęs su L. Kaczynskiu supratau, kad susitarimas nebus pasirašytas, nes jis bendravo mandagiai, tik jau nesijautė entuziazmo, o apie kelionę į Vilnių net nebeužsiminė.”
Sunku sutikti su įvairių Lietuvos politologų ir apžvalgininkų teiginiais, jog Lenkija tik neseniai pradėjo kelti Lietuvos lenkų teisinio statuso Lietuvoje klausimus. Lenkija ne pradėjo, o nuo 1990 metų nuosekliai ir nuolat tai darė. Vienintelis dalykas, kuris pasikeitė – tik išraiškos forma. Juk pakanka pasiskaityti nuo 1997 metų pradėjusių veikti įvairių bendrų institucijų (Seimų asamblėja, Prezidentų patariamasis komitetas, Vyriausybių komisijos) darbotvarkes ir rezoliucijas. Pirmoje vietoje buvo su Lietuvos lenkais susiję klausimai, o tik po to – „Via Balticos“, energetinio saugumo, kultūrinio bendradarbiavimo, jaunimo mainų ir kt.
Lenkija ir toliau stiprins savo diasporos, ypač kaimyninėse valstybėse gyvenančių tautiečių, statusą. Jau kurį laiką vyksta karšti ginčai dėl to, kad būtina reformuoti polonijai teikiamos paramos modelį. Ligi šiol biudžeto finansinę paramą per kelias nevyriausybines organizacijas skirstė Senatas. Kadangi tai mūsų visų mokesčių pinigai, kartkartėmis žiniasklaidoje pasirodydavo pranešimų apie abejotinos vertės projektus, aiškios paramos strategijos stoką ir pan. Dažnai ligšiolinę paramos politiką spaudoje kritikuodavo ir buvęs Lenkijos ambasadorius Lietuvoje Janas Vidackis (Jan Widacki).
Diskutuoti yra apie ką, kadangi teikiamos paramos bendra suma siekdavo dešimtis milijonų zlotų (biudžeto lėšų). Panašūs ginčai įsiplieskė ir praėjusiais metais, pradėjus formuoti 2012 m. biudžetą. Polonijai remti Senatui skirti 77 milijonai zlotų. Tai didelė suma. Didžiausia jos dalis, kaip galima spėti, teks Lenkijos kaimyninėse valstybėse gyvenantiems lenkams. Todėl Lenkijos užsienio reikalų ministerija sumanė, kad metas keisti finansavimo modelį ir šią paramą efektyviau panaudoti pagal URM nustatytus uždavinius. Paprašė, kad šios lėšos atitektų ne Senato, o jos dispozicijai. Nepaisant kai kurių politikų pasipriešinimo, atrodo, daugelis supranta URM intencijas ir mato čia galimybę sustiprinti Lenkijos užsienio politikos veiksmingumą. URM aiškiai pažymėjo, kad remiantis esančia įstatymine baze Senatui pavesta globoti poloniją, o tuo tarpu „buvusiose sovietinėse“ šalyse ir Zaolzėje gyvenantys lenkai nepriskiriami polonijai. Jie tiesiog lenkai, ir jie esą sudedamoji Lenkijos užsienio politikos dalis. Tą politiką turi vykdyti ne Senatas, o vykdomoji valdžia, t. y. Užsienio reikalų ministerija.
URM, siekdama skirstyti užsienio lenkams paramą, nori taip pat nustatyti konkrečiam regione ar šalyje gyvenantiems lenkams keliamus tikslus. Ir tik tiems prioritetiniams tikslams pasiekti bus skiriama parama. Tokiu būdu ne užsienyje gyvenantys lenkai spręs, kurie projektai jiems svarbūs, bet Lenkijos valstybė rodys aktyvumą ir pati nuspręs, kurias diasporos veiklos sritis užsienyje reikia stiprinti ir paremti, o kurių ne.
Kad lėšų panaudojimas bus efektyvesnis ir sustiprės užsienio politikos poveikis, net nekyla abejonių. Tačiau ar visuomet tai gerai pasitarnaus lenkams, gyvenantiems už Lenkijos ribų, galima suabejoti. Tie, kurie nesutiks tapti užsienio politikos įrankiais, ne tik neteks paramos, bet ir neišvengiamai taps vidinių intrigų bei konfliktų dalyviais. Didės atskirtis nuo gyvenamojo krašto ir abipusis nepasitikėjimas. Gal mums, Lenkijos lietuviams, tai ir neturėtų pernelyg rūpėti, tačiau, kita vertus, ir mūsų mokesčių dalis šiems tikslams įgyvendinti bus panaudota.
Petras MAKSIMAVIČIUS, „Aušra“, 2012/02
,,Rytų kresų“ politiką Lenkija vykdė,vykdo ir vykdys,nes tai yra seno imperialistinio mąstymo padarinys.Ši politika yra gana agresyvi,pridengta demokratiniu ,,skėčiu“.Tuo tarpu dabartinės Lietuvos dalis politinės,intelektualinės aukštuomenės narių ir kai kurie valdžios aukšti pareigūnai nesuvokia ar nepajėgūs suprasti polonocentristinės ideologijos žalingumo lietuviams ,baltarusiams,ukrainiečiams ir slovakams.