Teisingu gyvenimo keliu

[meteor_slideshow slideshow=“R1″]

Justas Bliūdžius, vaikinas iš Punsko, nuo pat vaikystės žavėjosi gamta, jos didybe ir įvairove. Tačiau visada labiausiai jo dėmesį traukė abstrakčiu mąstymu išsiskiriantis žmogus. Mintimis grįždamas į metus, praleistus visose Punsko mokyklose, jis nuoširdžiai prisimena savo biologijos mokytojus. Lig šiolei šiltai mini mokytoją Marytę Misiukonienę, kuri per pamokas labai vaizdžiai perteikdavo ne tik žinias apie gamtą ir jos dėsnius, bet ir šūsnį gerų gyvenimiškų pavyzdžių ir patarimų. Jos įskiepytas dėmesys biologijai neišnyko ir licėjuje. Čia Justą mokė mokyt. Alvydas Nevulis, kuris paskatino gabų vaikiną stoti į Kauno medicinos universitetą. Šiemet Justas baigia jau 6-ąjį kursą. Beje, medicinos mokslai – ne vienintelis dalykas, kuris jį traukia. Vaikino didžiausias pomėgis – gana egzotiškos pažintinės kelionės. Ilgainiui Justas susidomėjo Afrika – ne vien gamta, bet ir jos žmonėmis, jų paprastu, vargingu gyvenimu. Jaunuolis pabrėžia, kad nuo pat pradžių rinktis gyvenimo kelią, būdus įgyvendinti svajones jam padėjo jo tėvai, kurie visada jį labai palaiko ir remia.

Justas Bliūdžius: Būdamas 4-ame kurse nusprendžiau įgyvendinti savo svajonę ir pradėjau planuoti išvyką į Afriką. Ruandą pasirinkau neatsitiktinai. Manau, dauguma girdėjo apie 1994 m. Ruandoje vykusį genocidą, kai susikiršinus dviem vietinėms gentims tutsiams ir hutams, per 100 dienų buvo nužudyta apie 1 mln. žmonių. Tuos įvykius stebėjau filme “Ruandos viešbutis” (Hotel Rwanda). Pamaniau, kad norėčiau pamatyti savo akimis ir patirti tos šalies žmonių kasdienę būtį. Man buvo įdomu, kaip žmogus gali egzistuoti tokioje žiaurioje aplinkoje.

Ruanda – viena tankiausiai apgyvendintų Afrikos valstybių. Jos plotas – vos trečdalis Lietuvos ploto, o gyventojų ten net 11 milijonų. Šios šalies žmones niokoja įvairios ligos. Daugelį jų galima būtų išgydyti, tačiau tai neįmanoma, mat statistiškai šimtu tūkstančių gyventojų rūpinasi tik 2 gydytojai (palyginimui – tokiam žmonių skaičiui Lietuvoje tenka 80 gydytojų). Kas penktas vaikas miršta prieš sulaukdamas 5-erių metų. Viena didžiausių ne tik Ruandos, bet visos Afrikos problemų – ŽIV. Šiuo virusu užsikrėtusiųjų skaičius labai didelis, epidemijos lygio, siekiantis 10% populiacijos.

Jaunas būsimas medikas greitai susirado ligoninę, kuri priėmė jį atlikti savanorio praktiką. Gavo teigiamą atsakymą iš Butare mieste esančio Valstybinio Ruandos universiteto ligoninės Chirurgijos skyriaus. Tokia žinia labai jį nudžiugino. Jis su didžiausiu entuziazmu pradėjo ruoštis pusantro mėnesio išvykai.

Justas Bliūdžius: Ruanda – šalis, esanti Afrikos širdyje, prie pat pusiaujo. Jos kaimynės: Burundis, Kongo Demokratinė Respublika, Tanzanija ir Uganda. Šalies sostinė ir svarbiausias miestas Kigalis įsikūręs Ruandos centre. Klimatas čia labai malonus. Temperatūra ištisus metus svyruoja tarp 18 ir 25oC. Daugelis atvykusiųjų tvirtina, kad čia oras yra tiesiog idealus. Būdingiausias Ruandos kraštovaizdis – bananmedžių miškais ir pievomis padengtos nedidelės kalvelės, todėl ji vadinama Tūkstančio kalvų šalimi.

Deja, čia žmonės gyvena labai vargingai. Įprasta diena kaime atrodo taip: keliamasi čia su saule – 6 val. ryto. Ruandiečiai pasiima indus ir keliauja prie upės ar ežero pasisemti vandens. Derlingi slėniai ir žemės plotai, esantys vandens telkinių pakrantėse, išpirkti europiečių ar vietinių turtuolių, todėl paprastam kaimiečiui norint parsinešti vandens tenka eiti keletą ar net keliolika kilometrų. Daug vandens nepasiimsi, todėl kelionę reikia pakartoti du ar tris sykius.

Vandenį ne tik geriama, bet jis vartojamas ir gaminant maistą. Maistas labai paprastas – virtos saldžios bulvės ar manijokas (beje, manijoko negalima valgyti nevirto, mat termiškai neapdorotas sukelia viso kūno paralyžių), pupos. Dažnai žmonės neturi nei aliejaus, nei druskos maistui pasiskaninti; valgo tik kartą per dieną. Be to, ir medienos laužui uždegti gauti labai sunku. Medžių čia labai reta; dažniausiai vaikai eina ieškoti smulkių šakų laužui kūrenti.

Mieste gyvenimas visiškai kitoks. Čia surasi didžiulius kvartalus su prabangiomis vilomis. Gaila tik, kad tie žmonės nenori padėti savo tautiečiams išbristi iš skurdo. Jie greičiau pasinaudoja kaime gyvenančių žmonių neraštiškumu ir bejėgiškumu. Turtuoliai išgrobia viską, ką anie turi; už kaimiečių iš žemės rankomis “išplėštus” maisto produktus moka juokingus pinigus, palikdami juos gyventi visiškam skurde.

Justas pastebėjo, kad Ruandoje, kaip ir pas mus, žmonės labai skirtingi. Vaikinui artimesni kaimiečiai, mat jie labai nuoširdūs. Nepaisant vargingo gyvenimo, jie visada pasitinka su šypsena ir rankos paspaudimu dėkoja už suteiktą dėmesį. Beje, mieste – atvirkščiai: kažkokie simuliantai nuolat traukė jį už rankų, bandė išvilioti pinigų, apiplėšti. Justas į sostinę vykdavo tik esant svarbių reikalų.

Vaikinas nesiskundžia gyvenimo sąlygomis, kurios jam buvo sudarytos Afrikoje. Gyveno universiteto bendrabutyje, nuosavame kambaryje. Visada turėjo ką valgyti, buvo sąlygos ir nusiprausti, nors vanduo tik šaltas ir dažnai jo reikėdavo laukti net 4 dienas…

Justas Bliūdžius: Įsimintiniausia man buvo pirmoji praktikos diena Butare universitetinėje ligoninėje. Būdamas Priėmimo skyriuje, stebėjau gydytojų ir seselių darbą. Mano dėmesį patraukė į skyrių atvykusi moteris su 4-mete mergaite. Mažylė buvo labai nerami, karščiavo, verkė. Po kiek laiko motina atidengė jos pėdas ir delnus. Abi pėdos ir delnai buvo pajuodę. Pamaniau, jog tai gali būti ligos, apie kurią mums kažkada pasakojo dėstytojai (pjautuvinės mažakraujystės) padarinys. Vis dėlto ne liga mane sujaudino labiausiai.

Budintis chirurgas, apžiūrėjęs mergaitę, paėmė ją iš motinos rankų ir atidavė seselėms, kad paruoštų operacijai. Motina buvo sumišusi, nežinojo, kas vyksta. Buvo paprašyta nurimti.

Tą pačią dieną mergaitei atlikta abiejų pėdų ir delnų amputacija. Vos suspėjau sugauti alpstančią moterį, kai ji išvydo pooperacinėje palatoje gulinčią dukrelę. Vėliau sužinojau, jog motinai nieks nepaaiškino, nei kokia operacija bus atlikta, nei kokia liga mergaitė serga. Paaiškėjo dar, kad jai betrūko 4000 frankų (16 zlotų/litų) nusipirkti autobuso bilietą į Kigalio (sostinės) ligoninę, kurioje buvo tinkamos gydymo priemonės, ir galbūt mergaitė būtų išvengusi negalios.

Ruandoje, kaip ir kitose Afrikos šalyse, veikia įvairios misijos, tarptautinės šalpos organizacijos. Justas turėjo progą pažinti daugiau kaip 30 metų Ruandoje gyvenantį ir veikiantį lietuvių kilmės kunigą misionierių Hermaną Šulcą. Musha kaime, esančiame 60 km nuo sostinės, kunigas įkūrė “Jaunimo sodybą”, kurioje našlaičiai vaikai suranda užuovėją ir švietimą. Jo įsteigtoje amatų mokykloje ir gimnazijoje mokosi iki 400 vaikų iš aplinkinių vietovių, netgi – sostinės senatorių bei diplomatų vaikai. Dalis auklėtinių patenka į kitas gimnazijas, yra ir tokių, kurie studijuoja arba yra baigę Vokietijos, Italijos ir Ruandos universitetus. Ruandoje našlaičių ypatingai daug. Šiuo metu kun. Hermanas priglaudęs jų per 150.

Justas Bliūdžius: Svečiavausi pas kunigą dvi savaites. Kartu su vietine sesele, puikiai kalbančia angliškai, dirbau medicinos centre. Ten ateidavo labiausiai nepasiturintys ligoniai. Vaistus dalijome veltui – juos kunigas gauna iš rėmėjų, iš Vokietijos.

Hermanas nuolat grįžta į Europą ieškodamas geros valios žmonių, kurie norėtų padėti apleistiems, niekam nereikalingiems vaikams. Jis visada su savim pasiima grupę našlaičių, kuriuos nori atitraukti nuo Ruandoje esančios žiaurios realybės. Susitikimuose jaunuoliai šoka tradicinį “Intore” šokį, dainuoja liaudies dainas, o kunigas Šulcas pasakoja apie gyvenimą Ruandoje bei savo veiklą. Šiemet, sausio pirmąją savaitę, jų grupė lankėsi ir Punsko krašte. Punskiečiai neapvylė, gausiai dalyvavo susitikimuose. Ypač Punsko vaikų darželio auklėtiniams, mokyklų mokiniams bendravimas su ruandiečiais ir kun. Hermanu paliko neišdildomų įspūdžių.

Justas dar iki galo nežino, kokią turėtų pasirinkti medicinos specialybę, tačiau neturi abejonių dėl vieno – būtinai dar kartą sugrįš į Afriką. Jis negali užmiršti ten vyraujančios ypatingos atmosferos. Nors tenykščius žmones nuolat alina didžiulis skurdas, nepagydomos ligos, jie visuomet išlaiko giedrą nuotaiką. Ir Justas, ir kartu su juo keliavę draugai net neabejoja, jog kažkada dar išlips Kigalio oro uoste.

Beje, išvyka į Ruandą nebuvo pirma kelionė į užsienį Justo gyvenime.

[meteor_slideshow slideshow=“R2″]

Justas Bliūdžius: Viena studijavimo privilegijų yra ilgos atostogos. Kasmet po ilgų ir sunkių dešimties mėnesių norisi atitrūkti nuo mokslų, užsiimti kuo nors kitu, kad “protelis pailsėtų”, gimtų naujų idėjų, atsirastų jėgų naujiems mokslo metams. Mano būdas pakrauti “akumuliatorių” – kelionės.

Be abejo, tam reikia lėšų, o jų greičiausiai galima įsigyti tik Vakarų valstybėse, todėl pirmi mano kelionių taikiniai buvo būtent jos. Studijų metais buvau išvykęs į Australiją, JAV, tarp kitko, Havajus. Vėliau truputį važinėjau po Afriką, esu “iššukavęs” didesnę dalį Europos.

Justas, planuodamas išvyką į kurią nors šalį, visada kruopščiai pasiruošia, ieško apie ją žinių internete, literatūroje, stengiasi ją geriau pažinti ir išvengti nereikalingų nemalonumų. Visada svarbiausia yra daug žinoti apie tos šalies gyventojus.

Šiais laikais daugeliui žmonių nėra sudėtinga pasiekti, tarkim, Romos Koliziejų ar nusifotografuoti su Afrikos vaikais. Tai ta kelionių rūšis, kai turistais rūpinasi ir juos aptarnauja turizmo biurai. Tokio keliautojo rūpestis – nuvažiuoti ir suspėti pamatyti tai, ką iš anksto numatė kelionių agentūra. Justo tokios išvykos nedomina. Jam patinka sudėtingi sprendimai, jis stengiasi pažinti svetimą šalį “nuo virtuvės”. Vaikinas ne visada turi tiksliai suplanuotą kelionės maršrutą.

Justas Bliūdžius: Be abejo, daug sudėtingiau yra būti, pvz., eilinio italo namuose, valgyti su juo kartu keptą picą, iš jo lūpų išgirsti apie šalį, realią jo paties ir šeimos padėtį. Arba: kartu su Afrikos vaikais nešti keletą kilometrų vandenį, po to eiti su jais į laukus padirbėti… Tokiu būdu pajuntu krašto esmę, pamatau tenykščių gyventojų kasdienybę. Norėdamas kuo geriau pajusti šalies specifiką, dažnai net ir turėdamas pakankamai pinigų autobuso bilietui nusipirkti, pasirenku kitą keliavimo būdą – atsistoju šalikelėje, ištiesiu ranką ir ištraukiu pigiausią pasaulyje bilietą – savo nykštį. Niekada nežinai, su kuo važiuosi, kur nukeliausi, kur teks miegoti.

Justas ir keliaudamas, ir šiaip gyvenime vadovaujasi vienu Rytų posakiu: “It’s better to travel well than to arrive” (Geriau yra teisingai keliauti nei atvykti). Vaikinas įsitikinęs, kad su tokia nuostata jam pasiseks pragyventi gyvenimą be galo įdomiai ir turiningai.

Božena Bobinienė, punskas.pl

Nuotraukos: iš asmeninio Justo Bliūdžiaus archyvo (Afrika) ir Vidos Baranauskaitės (Punskas)

Kviečiame pasižiūrėti vaizdo reportažo apie Hermano Šulco ir ruandiečių apsilankymą Punske.