Ilgai užsitęsęs ruduo arba pliusinė temperatūra iki pusės sausio kenkė žiemkenčiams. Bitininkai buvo priversti papildomai šerti biteles aviliuose, nes jos ilgai nemigo.
Iki sausio vidurio džiaugėmės gražiu, švelniu oru, koks tokiu metu būna Ispanijoje ar panašiose šalyse. Neilgai džiaugtis teko, nes speigas svilina, kaip nesitikėta…
Per Visus šventuosius nei lijo, nei snigo, nors buvo vėsoka. Retsykiais pasitaikiusi minusinė temperatūra nenušaldė spalvotų chrizantemų ir ilgai lankydami kapus grožėjomis šiomis rudens gėlėmis. Po Kūčių vakarienės einant naktį į Piemenėlių mišias sušlapo batai. Vėjas dar nebuvo labai šaltas. Tačiau pasitinkant Naujuosius metus jau pašalo žemė ir pasnigo. Padengta plonu sniego sluoksniu žemė su gražiai apšerkšnijusiais medžiais tik gerino naujametinę nuotaiką, nors šaltukas ir šiaurės vėjas žnybė nosį ir gėlė kojas.
Sniegas ilgai neužsibuvo. Papūtus vakarų vėjui ištirpo. Vaikų žiemos atostogoms jis vėl nukrito tarsi užsakytas. Vaikai su rogutėmis, slidėmis išbėgo į lauką. Purus sniegas išvažinėtas virto beveik ledu. Pasidarė slidu ir ant kalniukų, ir ant kelių. Dieną saulė kiek pašildo, o naktį esant 20-ies laipsnių ir žemesnei temperatūrai ežerus, tvenkinius kausto ledai. Šalta visiems: ne vien žmonėms, bet ir paukšteliams, žvėreliams. Sniegas apdengė žolę, žemę. Kelis kartus gausiai nukritęs sniegas privertė gyventojus valyti kelius ir pabarstyti juos druska bei žvyru.
Žiema Vaičiuliškėse Sigito Birgelio nuotr.
O kaip būta seniau?
Genius Latvys sako: „Jau 84-ąją žiemą gyvenu, visko mačiau ir žiemų visokių taikėsi. Dar prisimenu ir tėvo, gimusio 1899 metais, pasakojimą, kai po Pirmojo pasaulinio karo per Motiejų (vasario 24 dieną) ėjo basi į Žagarius į atlaidus. Toks tada geras žiemos oras pasitaikė.
O prie vokiečių – per Antrąjį pasaulinį karą ir po karo – tai prisnigo tiek kiek iki lubų. Visi ūkininkai turėjo priskirtą dalį kelio, kurią kasdien turėjo nukasti, kad vokiečiai galėtų važiuoti į Seinus ir grįžti atgal į Krasnavą, kur buvo įsikūrę apleistuose Pščiulkauskų namuose. Žmonės (tarp jų ir mano tėvas) paduodavo vienas kitam kastuvais tokius luitus sniego. Vienas aukščiau stovėdamas priimdavo ir numesdavo nuo kelio. Paskui kietame sniege darė tokius tunelius, kad kaip tik rogėm pervažiuot. Taikėsi, kad nuvalo – padaro rogėms kelią, bet tuoj ima ir užpusto. Tai vokiečiai sumanė važinėt krantais – arimais, o ne keliu, kuris buvo sulygintas su pakelių aukštom pakrantėm.
Trobų sienos medinės, mūsų tvarto rąstai tai dar ir sukalti medinėmis vinimis. Tai tik braškėjo nuo šalčio. Molinės krosnys, kūrenamos durpėm, skleidė šilumą ir pūkų patalai buvo žmonėms išsigelbėjimas nuo speigų. Mažai kur eidavo, tupėjo namuose. Iki tvartų nusikasa takučius, pašeria gyvulius, pamelžia karves – ir trobon. Turėjo ko valgyt: iškepa duonos, išverda mėsos, kopūstų dažniausiai, bulvių. Avis troboj laikė, kad ėriukai nesušaltų.“
Kastulė Žukauskienė pasakoja: „Kai mūs namuose Vidugiriuose apsistojo vokiečiai, mūsų Vainų šeimą apgyvendino Rašačiuose, Sankauskų paliktuose tuščiuose namuose, tai pamenu, kaip 1942 metų žiemą reikėjo nuvalyti akmenuotą vieškelį ties Vidugiriais. Mūsų namuose tik moterys buvom ir tėvukas jau senyvas, tai eidavom su sesėmis ir kasėm. Padavinėjom viena kitai. Nuvalydavom skirtą kelio galą. Jei nepustė, tai kasdien nereikėjo eit.
Pamenu, kai vienais metais, gal 1938-aisiais, Vidugiriuose mirė senukas Nevulis (jis gyveno, kur dabar Milončiai), tai buvo 40 laipsnių šalčio. Karstą vežė vienu arkliuku rogėm. Prie karsto buvo jo žmona ir du vyrai. Mes stebėjom pro langą ir girdėjom roges spiegiant. Baisus speigas ir sniego daug. Vienas arklys tai lengviau prasibraudavo per pusnis, o jei du – sunkiau. Mat jei pargriūdavo vienas, tai taikėsi, kad ir rogės su karstu išvirsdavo. Šnekėta, kad mišias kunigas nevalgęs turėjo laikyti rytą, todėl rytą ir vežtas tas karstas. Nuvežę į kapines negalėjo iškasti duobės, todėl karstas su numirėliu paliktas Trakiškių kapinių koplyčioje ir tik po kiek laiko palaidota.
O 1942 metais žiema taip prasitęsė, kad ir per Velykas rogėm važiavom aukštai iškeltu sumuštu sniegu į bažnyčią į Seinus, ir tai vienu arkliu, nes pora sunkiau buvo.
Po karo ir vėliau buvo pasamdyti kelio apeiviai, kurie vasarą turėjo nušienauti pakeles (paprašiusios Pelelių kelio apeivio pasišienauti, ėjom ir mes su sese, ir prisipjaudavom dalgiais žolės paplentėse). Žiemą kelio apeiviai prie kelių, kur krantai, statė tokias tvoras, kad pustomas sniegas užsikabintų ir neužpustytų kelių. Pelelių kelių prižiūrėtojas prižiūrėjo kelius ir tiltą (iki Vaitakiemio kryžkelių ir kitapus, iki sienos – Galadusio ežero.
Tvartas mūs tai buvo molinis. Vanduo neįšaldavo ir avys avidėje nešalo, nes ant sijų primesta buvo šiaudų ir spalių.
O štai prisimenu gal 1960 metų žiemą, kai su Švenčiausiuoju sakramentu pas Petruškevičių močiutę šeimininkas parvežė aukštą senuką kunigą, rodos, Dvaranauską. Ne rogėm, nes nebuvo sniego, o ratais – vežimu. Šalta buvo. Kunigas su ilga burka. Suėjom kaimynės. Padėjau suoliuką, tai vos išlipo iš vežimo. Suteikus Ligonių patepimo sakramentą reikėjo vėl įkelti kunigą į vežimą. Tai bėda buvo. Jam po kojom padėjusi buvo šeimininkė įšildytą plytą, tai mes vėl tą plytą įkaitinom ant krosnies ir įvynioję į drabužį padėjom po kojom, nes ilgas kelias iki Seinų.
Vasarį tai taikėsi ne vieną žiemą, kad oras kaip pavasarį. Tik po kiek laiko dar ima šalti. Taikydavosi, kad vasarojų reikėdavo atsėti. O štai vienais metais mano sūnus Juozas per Juozines, kovo 19-ąją, buvo atsėjęs vasarojų, ir paskui pasnigo, pašalo. Pavasarį tyčia pakapsčiau pažiūrėt, ar neiššalo. Tai gerai buvo įsišakniję ir avižos, ir miežiai, ir gerai užderėjo. Per rugiapjūtę kas iš kaimynų matė tą vasarojų, tai geidė keistis, nes manė, kad tai ypatingi grūdai – tada gerai byrėjo.“
***
Žiema dar parodys, ką gali. Juk kitose šalyse buvo visko. Pas mus taip pat taikėsi visokių žiemų. Einant į lauką reikėtų nepamiršti tinkamai apsirengti, kad nenušaltų kojos, rankos, nosis, galva, veidas. Sakoma, kad jei be kepurės einam per šaltį, tai kūnas praranda 30 procentų šilumos. Veidą reikia tepti riebiais kremais. Jei nušalome rankas ar kojas, greit parėję namo pirmiausia panardinkime jas į šaltą vandenį.
Padėkime žiemą kaimynams, ypač senyvo amžiaus. Nebūkime abejingi ir kitiems žmonėms. Paberkime kasdien įprastoje vietoje trupinių paukšteliams.
Eugenija Pakutkienė, punskas.pl