„Mūsų patriotizmas, jų šovinizmas?“

Praėjusiais metais Torunėje dienos šviesą išvydo Vytauto Landsbergio „pokalbių“ knyga, pavadinta „Mūsų patriotizmas, jų šovinizmas?“. Knygą sudaro beveik 150 puslapių apimties interviu apie Lietuvos ir Lenkijos tarpusavio santykius, tautines mažumas, istorinius ginčus, padarytas klaidas ir geopolitinę šio Europos regiono padėtį.

Leidinys įdomus ir tuo, kad tarpusavyje kalbėjosi pirmasis po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis ir Mariuš Maškievič (Mariusz Maszkiewicz), kuriam 1991 metais teko Vilniuje organizuoti Lenkijos ambasados darbą ir vėliau iki 1994 metų eiti ambasados ministro patarėjo pareigas, rengti pirmuosius oficialius Lenkijos pareigūnų vizitus į Vilnių. Tai buvęs laikmetis, kuomet buvo sprendžiami ne tik Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, pripažinimo ir išsaugojimo reikalai, bet ir visu stiprumu išryškėjo Lietuvos lenkų klausimai – teritorinės autonomijos kūrimas, abejonės dėl lojalumo Lietuvos valstybei, baimė dėl ateities arba nostalgija sovietinei sistemai. Visa tai veikė Lietuvos ir Lenkijos tarpusavio santykius. Abu besikalbėjusieji buvo tų įvykių liudininkai ir dalyviai, o jų prisiminimuose neretai galime rasti panašumų ir į šių dienų įvykius.

Jau pats knygos pavadinimas ragina skaitytoją giliau susimąstyti, kaip tie lietuvių ir lenkų tarpusavio santykiai skirtingai matomi ir vertinami. Ar šis pavadinimas neaktualus apibūdinant šių dienų politikų retoriką arba žurnalistų komentarus? Pokalbio visas turinys ryškiai atskleidžia vieną bendrą išvadą, kad lenkai ir lietuviai tarpusavio santykiuose kartoja tas pačias klaidas, nepasimoko iš istorijos, o tuo naudojasi kiti, nebūtinai draugiškai nusiteikę kaimynai.

Be jokios abejonės, Vytauto Landsbergio išsakytos mintys ir priminti faktai (knyga išleista lenkų kalba ir skirta lenkų auditorijai) padėtų Lenkijos visuomenei labiau kritiškai vertinti tai, kuo ji beveik kasdien maitinama Lenkijos žiniasklaidos pranešimuose apie Lietuvą. Tačiau vargu ar ši knyga pasieks platų skaitytojų ratą. Lenkijoje pastaruoju metu mažai kas varginasi stengdamasis suprasti dabartinę Lietuvą ir jos santykių su savo lenkų tautybės piliečiais raidą. Lenkijos politikoje taip pat įsigalėjusi keista, nauja sąvoka, kurios atitikmens lietuvių kalboje net nėra – „ugrać“ (artimiausia reikšmė liet. turėti naudos). Ar stinga platesnio, europinio mąstymo, vertybių, bendrojo intereso suvokimo? Mažai kam Lenkijoje įdomu, kaip tas problemas mato eilinis Lietuvos gyventojas. Ar Lenkijos grūmojimai kelia jam baimę, ar tik naujiems dešimtmečiams įtvirtina jo sąmonėje Lenkijos ir lenkų neigiamą stereotipą? Tai svarbus klausimas, nes gali ilgam pasėti abipusio nepasitikėjimo sėklą.

Knygos įvade buvęs Lenkijos kultūros viceministras Michal Jagielo (Michał Jagiełło), kuris – kaip daugelis prisimename – vienu metu rūpinosi taip pat Lenkijos tautinių mažumų kultūros išsaugojimo klausimais, rašo, jog negalima visų Lenkijos politikų arba intelektualų priskirti vienai kategorijai. Tarp jų yra polonocentristų, tačiau esą ir tokių, kurie bando Lietuvą ir jos veiksmus, siekius arba baimes suprasti. M. Jagielo perspėja, kad nereikia turėti iliuzijų, jog visą laiką bus ir tokių kaip tie, kurie 1990 metais Seinuose susitinkant abiejų šalių Kultūros ministerijų vadovams ant atnaujintos lietuvių draugijos būstinės sienos užrašė: „Lietuvius į dujų kameras“.

Knygoje nevengiama sudėtingų klausimų, kaip antai lenkų teritorinės autonomijos kūrimo. Vytautas Landsbergis vienareikšmiai pabrėžia, kad tai buvo daroma Maskvai skatinant, finansuojant ir visokeriopai remiant. Pasak jo, taip norėta kiek galima labiau neutralizuoti Lietuvos išsilaisvinimo iš Sovietų Sąjungos pasekmes, įvelti į nesibaigiančius ginčus su Lenkija. Pasinaudota kai kuriais aktyviais Lietuvos lenkų veikėjais ir jų ambicijomis. V. Landsbergis prisimena ir Vilniaus OMON (specialiosios paskirties milicijos dalinys) veiklą. Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo paskelbimo minėtasis dalinys suskilo į dvi dalis. Lietuviai, tarnaujantys šiame dalinyje, atsiskyrė ir ėmė ginti Lietuvos valstybės institucijas. Antroje, atsisakiusioje paklusti Lietuvos įstatymams, dalyje liko daugiausia iš Vilniaus krašto kilę nelietuvių kilmės asmenys. Jiems vadovavo Boleslav Makutynovič (Boleslaw Makutynowicz), kuris ligi šių dienų slapstosi už rytinių Lietuvos sienų. Tuomet buvo baiminamasi, kad ši ginkluota grupuotė, tiesiogiai iš Maskvos aprūpinama ginklais ir lėšomis, gali būti panaudota įtvirtinant lenkų teritorinę autonomiją Vilniaus krašte. Beje, po žlugusio Maskvos pučo OMON būstinėje buvo rasti lenkų autonomijos kūrimo žemėlapiai.

Interviu eigoje iškyla klausimas ir dėl Lenkijos delsimo pripažinti Lietuvos nepriklausomybę. V. Landsbergis pažymi, kad neoficialūs kontaktai su Lenkijos „Solidarumo“ lyderiais buvo puikūs, lygiai labai draugiškai elgėsi Lenkijos valstybė, kai buvo sprendžiamas Lietuvos nepriklausomybės apgynimo klausimas. Jis teigia, kad tuomet Lenkija buvo lyg sena, seniai pažįstama ir – svarbiausia – patikima draugė. Tačiau atkreipia dėmesį, kad įvairiais momentais oficiali Lenkijos pozicija ne visuomet buvo suprantama ir vienareikšmė. Primena, kad

L. Valensai (Lech Wałęsa) tapus prezidentu, pastarasis ilgai vengė susitikti su V. Landsbergiu. Pastarasis mano, kad tai buvo susiję su Lecho Valensos patarėjų veiksmais, kurie ne visuomet pateikdavo jam teisingą ir išsamią informaciją apie Lietuvos lenkų padėtį. Kiek ši įžvalga teisinga, sunku pasakyti. Tačiau daugelis mūsų taip pat atsimename Lenkijos televizijos dažnai kartojamą reportažą, kai Lech Valensa (atrodo, aerouoste) susitikimo su Vytautu Landsbergiu metu nepadavė jam ištiestos rankos. Kita vertus, taip pat prisimename ir kitą vaizdą, kai atidengiant Seinuose vyskupo ir lietuvių poeto Antano Baranausko paminklą be didesnių kliūčių rankas paspaudė tuometinis Lenkijos Seimo vicepirmininkas J. Krul (J. Król) ir V. Landsbergis.

V. Landsbergis neneigia taip pat Lietuvos padarytų klaidų, tačiau atkreipia dėmesį, kad tuometinė Lietuvos situacija buvo nepalyginamai sudėtingesnė nei Lenkijos, todėl pastaroji galėjo rodyti daugiau supratimo. Kadangi Lietuvos valstybė buvo per silpna, tai leido išorės jėgoms Vilniaus krašte formuoti priešišką žmonių nusiteikimą Lietuvos atžvilgiu. V. Landsbergis prisimena, jog būtent tais laikais siekiant mažinti nelietuvių kilmės piliečių neigiamą nusiteikimą specialiai ir buvo priimtas sprendimas populiarinti kreipimąsi „Lietuvos žmonės“, atsisakant tautinio konteksto. Ši tradicija išliko ligi šių dienų.

Interviu paliečiami taip pat dabarties klausimai. Vytautas Landsbergis siūlo Lenkijai kartu su Lietuva spręsti svarbias visam Baltijos regionui problemas. Pasak jo, Karaliaučiaus krašto militarizavimas, Baltijos jūros ekologinės problemos, energetinis saugumas turėtų tapti abiejų šalių pagrindinėmis užduotimis ir susilauktų visos Europos palaikymo. Tuo tarpu, tarkim, rumunų ir vengrų tarpusavio nesutarimų problemas sėkmingiau galėtų išspręsti jų artimesni kaimynai.

V. Landsbergis nedviprasmiškai ragina Lenkiją savo veiksmais neprisidėti, kad Lietuvoje būtų įvestas taip pat kirilicos oficialus vartojimas. „(…) Šiandien, kai Lietuvoje reikalaujama vartoti sulenkintus vietovių ir rajonų pavadinimus, kai kur rinkimų apygardų, visuomet sugrįžta OMON (specialios paskirties milicijos dalinys) būstinėje rasto žemėlapio vaizdinys. Įsijungia raudonoji lemputė. Iš karto gimsta klausimas, ar tai nesusiję su siektos lenkų autonomijos ribomis.“ Pasak jo, nereikėtų siekti kitose valstybėse kurti specialių interesų teritorijas, nes tuomet kuo skiriasi lenkiškasis apibūdinimas „kresy“ nuo rusiškojo „artimas užsienis“, – retoriškai klausia V. Landsbergis. Ragina tarpusavio pasitikėjimą kurti visai kitu pagrindu.

Vytauto Landsbergio įžvalgos labai vertingos, tačiau susidaro įspūdis, kad jos gerokai pavėluotos. Šiandien galima teigti, kad apie tai reikėjo gerokai anksčiau, dažniau ir žymiai garsiau kalbėti. Lenkijos intelektualinis elitas nėra monolitinis, ir V. Landsbergio siūlymams daug kas pritartų ir juos paremtų. Konkrečių istorinių įvykių vertinimas gali skirtis ir skirsis, tačiau pats tų santykių modelis tikrai turėtų būti paremtas europietiškomis tradicijomis ir didele Vidurio Europos istorine patirtimi.

Tarpukario laikotarpiu, kaip teigia V. Landsbergis, Varšuvoje pritrūko tokių lenkų kaip Mykolas Romeris. Lenkijos Prezidentas Gabriel Narutavič (Gabrielius Narutavičius) taip pat į Vilnių lenkų legionierių nebūtų pasiuntęs. Tikriausiai būtų radęs sutarimą su savo broliu, Vasario 16-osios akto signataru Stanislovu Narutavičiumi. Bėda ta, kad G. Narutavičių Prezidentu išrinko tik 1922 metais ir tais pačiais metais Varšuvoje dešiniųjų pažiūrų ekstremistas jį nušovė.

Interviu autorius Mariuš Maškievič pabaigoje pats pripažįsta, kad pokalbis su V. Landsbergiu parodė, jog nuoširdžiai kalbėtis apie lietuvių ir lenkų santykius nepavyks, jeigu neprisiliesim prie sudėtingų ir skaudžių bendros istorijos klausimų. Ar tik ne tokią klaidą padarė Lietuvos ir Lenkijos intelektualai ir politikai, kai po nepriklausomybių atkūrimo tuos sudėtingus klausimus paliko ateičiai? Ar tai galų gale neprivedė prie tarpusavio nepasitikėjimo atsiradimo? Ar taip nesusidarė palanki dirva vėl iš išorės manipuliuoti „artimojo užsienio“ idėjų puoselėtojams? Gaila, kad V. Landsbergis nepateikia savo vertinimų apie praėjusio amžiaus pabaigoje gimusią idėją institucionalizuoti „strateginę partnerystę“ su Lenkija. Tuomet susikūrė daug bendrų ir reikalingų institucijų. V. Landsbergis buvo vienas iš to sumanymo architektų, nors ne vykdytojų. Todėl tie pamąstymai būtų buvę labai įdomūs.

Atrodo, jog abu pašnekovai sutaria, kad kol kas nei vienas emocijas keliantis istorinis klausimas nėra išspręstas iki galo, o bandymai juos nustumti į archyvus ar istorikų dirbtuves tik nuramina sąžinę, bet problemų neišsprendžia. Tačiau Mariuš Maškievič, atrodo, klysta teigdamas, jog lenkų sąmonėje L. Želigovskio, AK (Armia Krajowa) Lietuvoje veikla ar lenkų teritorinės autonomijos klausimai jau neegzistuoja. Kodėl tuomet taip jautriai reaguojama į kiekvieną užuominą apie AK veiklą Lietuvoje arba ponios E. Steinbach pareiškimus apie vokiečių nuosavybės teises dabartinėje Lenkijos teritorijoje.

Apibendrindamas pokalbį Mariuš Maškievič taikliai pažymėjo, jog Lietuvos lenkai nėra „vienalytė masė“. Tie, kurie buvo lojalūs besikuriančiai valstybei ir kantrūs, sulaukė geresnių dienų ir džiaugiasi europine integracija. Kiti ligi šiol ilgisi komunizmo ir tiki savanaudžiais pranašais. Tačiau tarp tų dviejų grupių yra didelė masė žmonių, kuriems tiek viena, tiek kita kryptis nekelia jokių emocijų. Tai būtent už jų „sielas“ šiandien kovoja ne visuomet sąžiningi politikai ir viešųjų ryšių specialistai. O tiems piliečiams, atrodo, visų pirma pakaktų tik nuoširdžiai ir suprantamai paaiškinti, kad nuo to, kokia stipri ir kiek nepriklausoma bus Lietuva, priklausys ir daugelio jų gyvenimo kokybė bei likimas.

Petras MAKSIMAVIČIUS, „Aušra“, 2012/03