Su rašytoja ir vertėja Birute Jonuškaite apie lenkų literatūros vertimus, tapatybės skirtumus, sklaidos galią ir „kitokius” kūrėjus kalbasi Rasa Gečaitė.
– Lietuvoje diagnozuočiau lenkų literatūros vertimų sausrą, nes viena ar dvi lenkų autorių knygos per metus tikrai kelia nuostabą. Kaip vertėja gal pataisysite, kad klystu ir tiesiog nežinau?
– Sausros per pastaruosius metus, manyčiau, nebuvo, ypač jeigu lygintume vertimų iš lenkų kalbos skaičių su vertimais iš kitų mūsų kaimynų kalbų: estų, latvių, baltarusių. Pažvelgę į Lietuvos rašytojų sąjungos ir Vertėjų sąjungos sąrašus, įsitikinsime, kad iš lenkų kalbos verčia nemažas žmonių būrys. Žinoma, yra tarp jų poetų, prozininkų, kuriems vertimai – ne pagrindinė veikla.
Stabtelėkime ties žinomiausiais vertėjais. Vien Irenos Aleksaitės išverstų knygų sąrašas liudija, kad ši vertėja kiekvienais metais padovanoja skaitytojams bent po du kūrinius: 1998–1999 metais Witoldo Gombrowicziaus „Dienoraščio“ trys tomai, 2001–aisiais – Tadeuszo Konwickio „Mažoji apokalipsė“, 2004–aisiais – Gombrowicziaus „Ferdydurkė“, 2005–aisiais – Kazimierzo Slączkos „Feminizmas“, vertė kartu su Leonija Malakauskiene, Gabrielės Giunterytės Puzinienės „Vilniuje ir Lietuvos dvaruose“, trys Dorotos Terakowskos knygos: „Raganų duktė“ (2006), „Ten, kur krenta angelai“, „Belytis“ (2007), 2008–aisiais – Anatolijaus Tosso „Amerikietiška istorija“ ir Katarzynos Nowak „Mano mama – ragana“, 2009–aisiais – Witoldo Gombrowicziaus „Transatlantas“ ir Marios Molickos „Terapinės pasakos“.
Nemažas ir Kazio Uscilos kraitis. Vien 2009–aisiais išėjo trys jo verstos knygos: Manuelos Gretkowskos „Moterys ir vyrai“, Ryszardo Kapuscinskio „Kelionės su Herodotu“, Wieslawo Mysliwskio „Traktatas apie pupelių gliaudymą“, o 2010–aisiais – Jerzy Giedroyco, Czeslawo Miloszo „Laiškai 1952–1963“.
– Nepaminėjote savęs…
– Kadangi užsiminiau apie Miloszą, tai esu pati išvertusi Aleksandro Fiuto interviu su šiuo garsiu poetu knygą „Prieštaringas Czeslawo Miloszo autoportretas“. Beje, jo „Pakelės šunytį“ ( 2000), „Tai“ (2002) ir nemažą pluoštą literatūros leidiniuose skelbtų eilėraščių išvertė Vyturys Jarutis. Jis Lietuvoje išpopuliarino ir du gerai žinomus lenkų vidurinės kartos rašytojus Olgą Tokarczuk ir Jerzy Pilchą. Poetas ir vertėjas Vytautas Dekšnys yra išvertęs tokias šiuolaikines lenkų „žvaigždes“ kaip Andrzejaus Stasiuko „Pakeliui į Babadagą“ (2006) ir Dorotos Maslowskos „Lenkų–rusų karas po baltai raudona vėliava“ ( 2007).
– Knygynuose ir Vilniaus knygų mugėje ši gausa neatsispindi. Kur slypi ryški disproporcija tarp lenkų vertimų ir iš kitų kalbų? Gal įsivaizduojama, kad dauguma lietuvių skaito lenkiškai, o gal vis dėlto trūksta vertėjų…
– Jeigu pavartytumėte kultūrinę spaudą, vertimų iš lenkų kalbos tikrai rastumėte vos ne kiekvieną mėnesį, bet, žinoma, lenkų literatūros vertimų Lietuvoje neleidžiama tiek daug, kiek, tarkim, anglų, prancūzų ar skandinavų. Vertėjų yra, bet turbūt nugali mąstymo stereotipai. Leidėjai prioritetą skiria „didžiųjų“ tautų literatūrai, pasaulio garsenybėms, o į lenkų autorius, nors gal kartais ir įdomesnius už tas „garsenybes“, žiūri šiek tiek skeptiškai. Nes kuo gi gali būti įdomūs į mus panašūs kaimynai…
– Netikiu, kad lenkų vertimų raritetus Lietuvoje lemia paklausos stoka, greičiau šlubuoja pasiūla. O kas ją formuoja? Kultūros ministerija, leidyklos, vertėjai, gal Lenkų institutas?
– Niekada nesidomėjau, kokia yra lenkų literatūros pasiūla, bet manyčiau, kad Lietuvoje apskritai nėra tokios pasiūlos, tokios reklamos, kokia turėtų būti. Retai kuri leidykla užsiima knygų reklama, o asmeninių agentų rašytojai ir vertėjai, deja, neturi. Taigi viskas vyksta be jokios sistemos. Kas žino, kaip patekti į radijo ar TV laidas (pažįstami, giminės, artimieji – juk čia Lietuva), tas pareklamuoja savo vertimus. Kalbu tiek apie vertėją, tiek apie leidyklą. Kas to neturi – pasilieka su viltimi, kad kas nors atras jo veikalą knygynų lentynose. Aišku, dar kartais pasirodo kokios nors recenzijos literatūrinėje spaudoje, bet apie vertimus tikrai jų būna nedaug. Geriausiu atveju trumpi pristatymai naujų knygų sąraše.
– 2010–ųjų Vilniaus knygų mugėje atradau jauno lenkų autoriaus Jaceko Dehnelio išskirtinai puikų romaną “Lialė”, kurį Jūs išvertėte į lietuvių kalbą, o išleido “Kronta”. Kuo šis autorius patraukė Jūsų dėmesį?
– Šis romanas 2006 metais gavo dienraščio „Polityka“ pasą – vieną svarbiausių Lenkijoje literatūros premijų. Apie jį daug buvo kalbama ir rašoma, nors autorius gana jaunas ir ne itin žinomas. Pradėjau ir aš juo domėtis, perskaičiau vieną kitą interviu. Viename jų Jacekas teigė, kad neprisimena, kada pradėjo kurti. Kūryba jam – natūrali būsena. Tai, kad ji yra būtina bendram tobulėjimui ir kad jaunas žmogus privalo „rašyti, piešti, skaityti, pasakoti, diskutuoti“, jam buvo žinoma nuo vaikystės. „Mano motinos šeima, – sakė kalbėdamasis su Katarzyna Janowska, – tiesiog taip mus išauklėjo: žmogui įgimta kurti.“
Mane suintrigavo ir „Lialės“ pabaigoje autoriaus įrašyta data: 2000–2002 metai. Vadinasi, šiais laikais, kai klesti jaunystės kultas ir į pagyvenusius žmones dažnai žiūrima su neslepiama pašaipa, dvidešimtmetis Jacekas Dehnelis, kuris gimė 1980 m. Gdanske, su didele meile ir profesiniu meistriškumu pasakoja savo senelės gyvenimo istoriją, išdrįsta būti nuoširdus, švelnus, mylintis, gerbiantis ir besididžiuojantis jo paties slaugoma, Amžinybėn išeinančia senele.
– Ar versite ir kitas J.Dehnelio knygas? Spėju, kad po “Lialės” atsirado šio autoriaus gerbėjų Lietuvoje.
– Jau turiu ir skaitau pernai į „Nikės“ premiją pretendavusį, bet į finalininkų septintuką nepatekusį, jo keturių apysakų rinkinį „Balzakiana“. Knyga pasirodė 2008–aisiais su ligi šiol neegzistavusiais veikėjais šio autoriaus kūryboje. Tai šiuolaikiniai nuvorišai, kapitalizmo ir giminių aukos, „Marijos radijo“ klausytojai, šou verslo žvaigždelės ir „madingieji“ aktoriai… Pasakojimai visiškai klasikiniai, bet temos – tik populiariosios. „Lenkų visuomenė dar niekada nebuvo tokia panaši į prancūzų visuomenę, aprašomą Balzaco (Balzako): tos pačios priklausomybės, tie patys santykiai, tos pačios problemos“, – sako Dehnelis. Taigi, tikrai įdomu ją skaityti.
– Gimėte ir užaugote Lenkijos Suvalkuose, studijavote Vilniaus universitete ir pasilikote gyventi Lietuvoje. Kiek jau metų čia ir kas lėmė tokį apsisprendimą? Ar augusi Punske svajojote persikelti į Lietuvą?
– Norėtųsi sakyti, kad daug ką nulemia atsitiktinumai, bet turbūt taip nėra, nes aš tikiu, kad vis dėlto yra Režisierius, kuris sudėlioja mūsų gyvenimus taip, kaip Jam reikia, o ne kaip mums norėtųsi. Atvažiavau į Vilnių, nes man pasiūlė studijuoti universitete žurnalistiką, o rašyti aš mėgau… Tačiau persikelti visam laikui į to meto sovietinę Lietuvą tikrai nesvajojau. Ištekėjau paskutiniame kurse, grįžau į Lenkiją, nes reikėjo atidirbti už man Lenkijos valstybės mokėtą stipendiją, ir po dvejus metus „per sieną“ vykusių ginčų, 1985–aisiais, atvažiavau gyventi pas vyrą į Lietuvą… Sprendimas buvo nevykęs, bet… paskui su šeima iškeliavom į Torontą pas mano gimines, ten gimė antroji dukra, sulaukėme Nepriklausomybės ir puolėme su džiaugsmu atgal. Tai vyko 1991–ųjų rugsėjį, vos pasibaigus pučui Maskvoje. Tada į mus visi giminaičiai ir draugai žiūrėjo kaip į pamišėlius: užuot ėję ir prašę politinio prieglobsčio su trijų mėnesių kanadiečiu kūdikiu ant rankų, jie išskrenda į blokados nualintą Lietuvą… Šiandien, po dvidešimties metų gyvenimo nepriklausomoje Lietuvoje, to buvusio idealizmo jau neturiu ir, jeigu vėl scenarijus kartotųsi, aš leisčiau sau ramiai pagyventi Toronte bent penkerius metus.
– Lenkijos Suvalkų lietuviai niekuomet nebuvo sovietizuoti, lenkų socializmas teikė daugiau laisvių. Kokius skirtumus atvykusi matėte tarp Lietuvos ir Suvalkų Lenkijoje? Žmonių charakteriai, elgsena, tradicijos…
– Augau katalikiškoje šeimoje, aplinkoje, kurioje nebuvo garsiai deklaruojami dešimt Dievo įsakymų, bet tiesiog stengiamasi pagal juos gyventi. Tarkim, visuotine norma tapusi realybė – iš fabrikų ar gamyklų „nešamos“ (tarsi tai nebūtų vogimas) gėrybės, prekės išrinktiesiems – man buvo nesuvokiami dalykai. Nevok, vadinasi, neimk iš kaimyno sodo obuolio nuo žemės, nes jis ne tavo, nesvarbu, kad jų ten devynios galybės. Nemeluok, vadinasi, nebijok sakyti, kad eini į bažnyčią, kad tiki Dievą. Man teko įprasti prie naujų „moralės pagrindų“, jaučiausi, aišku, kaip įmesta į šaltą vandenį. Ypač mane liūdino sekmadienių, Kalėdų, Velykų stoka. Juk man buvo leidžiama namo parvažiuoti – ilga kelionė traukiniu per Gardiną į Balstogę, paskui iš jos atgal į patį pasienį, į tėviškę – tik du kartus per metus vasaros ir žiemos atostogoms, iš Vilniaus išvažiuoti tik 25 km spinduliu. Žinoma, kad neištverdavau ir nuvažiuodavau pas kurso drauges į jų gimtines, o ten sekmadieniais pats darbymetis. Aria, kasa bulves, skerdžia kiaules, visi murzini, dvokia kratomu mėšlu. Iš pradžių netekdavau amo. Ir ligi šiol negaliu susitaikyti su šia lietuvių įsigyta sovietine tvarka: anuomet jie sakydavo, kad jiems kolchozai atima visas dienas, todėl sekmadieniais yra priversti dirbti savo sklypeliuose, soduose… O kas dabar iš jų atima šiokiadienius? Aš nekalbu apie bažnyčios lankymą. Tikėjimas yra kiekvieno asmeninis reikalas. Bet kalbu apie tą sekmadienių ramybę, poilsį, švarius marškinius, lėtus pokalbius soduose su kaimynu, bičiuliu, apie sekmadienių orumą.
– Ar ir šiandien išliko ryškūs skirtumai?
– Ligi šiol nesuvokiama man ir „priverstinė draugystė“, kurią patyriau per tuos penkerius studijų metus. Žiūrėk, kas nors taip mielai su manimi bendrauja, taip stengiasi, o paskui sužinai – turės gi raportus atitinkamoms struktūroms rašyti, ką kalbėjau, ką iš Lenkijos atvežiau, su kuo bendrauju. Dabar daugelis tokių „draugų“ sėdi labai geruose postuose, yra „uolūs“ katalikai, dar uolesni Lietuvos patriotai ir neteko girdėti, kad būtų viešai atgailavę. Staigiai išmokti laikyti liežuvį už dantų, kai tau 20 metų ir kai esi išaugęs laisvėje, ne itin paprastas dalykas. Mes Punsko krašte nebijojome nei tikėti Dievą, nei kalbėti, dainuoti ar skaityti, ką norėjome ir kur norėjome. Lenkų saugumas nelabai domėjosi lietuvių tautinės mažumos politinėmis pažiūromis. Dėl šių ir daugelio kitų dalykų visą gyvenimą jaučiu savo „kitoniškumą“, jaučiu nuolatinę vienatvę, nepritampu nei prie vienos, istoriko Egidijaus Aleksandravičiaus žodžiais tariant, „gaujos“, kitoks ir mano rašymas, esu savo kartos rašytojų užribyje.
– Esate rašytoja ir vertėja, o kam atiduodate pirmenybę?
– Žinoma, visų pirma esu prozininkė, kartais parašanti vieną kitą eilėraštį. Parašiau penkis romanus, keturias apsakymų knygas, vieną esė ir interviu knygą, vieną – poezijos, vieną – vaikams. O vertimų iš lenkų kalbos neskaičiuoju. Jų buvo išspausdinta tikrai daug įvairiuose kultūros leidiniuose, susidarytų storas rinkinys. Be minėtos knygos apie Cz.Miloszą, esu išvertusi keletą religinės tematikos knygų, Barbaros Gruszkos–Zych poezijos rinkinį „Miegu su tavim po oda“, istorikų tekstus „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Knygai“, fragmentus iš „Pajauta, Lizdeikos dukra“, Michalo Rusineko „Mažasis Šopenas“.
– 2009–aisiais knygynuose pasirodė Jūsų romanas “Baltų užtrauktukų tango”. Kas įkvėpė jį parašyti?
– Tai romanas apie lietuvius emigrantus Amerikoje. Kadangi mano teta į Kanadą išvyko gyventi 1964 metais, o paskui ir visas būrys pusbrolių, pusseserių, ryšiai su Amerikos žemynu tapo natūralia kasdienybe. Kaip minėjau, ir pati turėjau progos pagyventi anapus Atlanto. Nepritapau. Galbūt todėl man nedavė ramybės mintis pamėginti suprasti tuos, kurie išvažiavo dabar jau iš laisvos Lietuvos ir pasirinko amerikietiškąjį „rojų“. Bendravau su įvairiais žmonėmis, bet daugiausia su nelegalais, pradedančiais nuo nulio, nes tų, kurie nuvyksta su kokiais nors kontraktais, dėstyti universitetuose ar tobulintis, gyvenimai sklandūs ir nelabai įdomūs. O mane domino greičiau dvasinė tremtis, bėgimas nuo savęs, nėrimas stačia galva į visiškai svetimą aplinką (dažnai nemokant anglų kalbos) su viltimi, kad išners į išsvajotojo rojaus pakrantę.
– Romano pavadinimas nuteikia ieškoti metaforų ir alegorijų…
– Kodėl „baltų užtrauktukų tango“? Tai plačiai „atidaromos“ ir staigiai „uždaromos“ amerikiečių šypsenos. Tango – aistros ir neapykantos šokis, balansavimas ant ašmenų. Toks yra ir daugelio mūsiškių gyvenimas Amerikoje. Yra už ką ją mylėti, bet yra dalykų, kurie sukelia ir žvėrišką neapykantą, ir taip nuolatos – žingsnis pirmyn, žingsnis – atgal, norėtum grįžti į tėvynę, bet nežinai, kas joje laukia, nusprendi pasilikti, bet ilgesys griaužia sielą, vaikai kalba jau tik angliškai, tampi savęs nekenčiančiu robotu, judančiu tarp namų ir darbo…
Iš tikrųjų šios knygos romanu nevadinčiau, tai leidėjų sprendimas. Ji yra savotiškas koliažas. Išgalvotas meilės ir neapykantos, sėkmių ir nelaimių kupinas siužetas yra supintas faktine medžiaga. Knygoje veikia ir tokie tikri asmenys kaip poetė Liūnė Sutema, Alė Santvarienė, ilgametė „Draugo“ redaktorė Danutė Bindokienė, menotyrininkė Danutė Jedzinskienė ir kiti. Norėjau, kad joje prabiltų įvairių kartų žmonės, kad ji būtų daugiabalsė.
– Apie ką bus kita knyga?
– Kita knyga? Galbūt apsakymų rinkinys, nes jau nemažai jų susikaupė. Galbūt naujas romanas, kylantis iš mano „kitoniškos“ patirties, kurį jau pradėjau rašyti…
– Grįžkime prie lenkų literatūros. Turbūt nuolat smalsaujate ir domitės naujienomis.
– Lenkų literatūros vyksmą visų pirma seku internete. Ir čia, kas be ko, labai lengva pasiduoti sklaidos galiai. Štai ką apie ją prieš keletą metų rašė lenkų literatūros kritikas Leszekas Bugajskis: „Nenuginčijamas faktas, nors apie jį ir nebuvo daug rašoma, kad pastarojo dešimtmečio jaunųjų literatūra visų pirma (o gal netgi vien) liudija ne meniškumą, o puikų jos išpopuliarinimą. Tai susiję su šių laikų filosofija, populiaria šio žodžio prasme: sukurti ką nors ir išleisti yra tik labai didelio darbo mažytė dalelė, jo didžioji dalis – rasti sukurtam produktui vietą rinkoje, įtikinti žmones, kad jiems reikia šito produkto, kad jie privalo jį įsigyti, negailėdami pinigų.“
– Reklama yra šių laikų neišvengiamybė, bet ne visada ji kalba tiesą…
– Visai natūralu, kad ir vertėjus visų pirma pasiekia gerai išreklamuotos, skandalingos, triukšmą sukėlusios knygos. Galima kasmet sekti minėtoms pagrindinėms premijoms „Politikos paso“ ir „Nikės“ nominuotų knygų sąrašus ir manyti, kad į juos pateko pačios geriausios, įdomiausios, vertos dėmesio. Tačiau aš paprastai perskaitau ir kritikų apžvalgas, ir daugybę recenzijų, galų gale turiu daug bičiulių tarp lenkų rašytojų, kurie kartais pataria atkreipti dėmesį į visai kitokias pavardes, negu išgirstu per lenkų TV ar radiją.
– Turbūt turite mėgstamus autorius, kokias jų knygas siūlytumėte išversti? Ką būtinai turėtų žinoti lietuvių skaitytojai?
– Mane labiausiai domina „kitokių“ literatūra. Toks juk yra ir Jacekas Dehnelis, visiškai „iškrentantis“ iš savo kartos. Ir ilgą laiką buvo į jį žiūrima gana skeptiškai ir netgi „Lialei“ niekas neprognozavo tokios sėkmės. Rašytojams, kurie niekada neplanavo komercinių pergalių, priskirčiau tokius kaip: Krystyna Sakowicz, Zyta Rudzka, Natasza Goerke, Pawelas Przywara, Lukaszas Gorczyca, Grzegorzas Strumykas, Wojciechas Kuczokas, Michalas Witkowskis ir kitus…
O dėl skaitytojų? Kiekvienas pasirinks pagal savo poreikius, skonį, išsilavinimą. Jokios būtinybės čia negali būti. Vienam tiks skandalingoji Dorota Maslowska, kitam – elegantiškas Jacekas Dehnelis, o juk abu – dvidešimto amžiaus pabaigos vaikai.
– Dėkoju už pokalbį.
Dėkojame „Atgimimo“ redakcijai už galimybę paviešinti šį straipsnį. punskas.pl