Šiandien atrodo tikras stebuklas, kad 1983-iaisiais, S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio per Atlantą 50-mečiui, pasirodė dviejų serijų Raimondo Vabalo filmas „Skrydis per Atlantą“. Palaikant Lietuvos visuomenei, spaudžiant išeivijai Amerikoje. Režisierius žinojo, kad kuria mitą. Žinojo, kad patirs didžiulį spaudimą.
Filmo gamybą lydėjo boikotas, sabotažas, insinuacijos. Daugiausia laiko, pastangų, nervų ir sveikatos pareikalavęs filmas, kuriuo jis ypač didžiavosi, kurio sukūrimą laikė ypatinga asmenine misija. Našlės įsitikinimu, būtent tas filmas jam sugadino kraują tikrąja šio žodžio prasme, nors piktybinė anemija buvo konstatuota gerokai vėliau. Istorinėje nuotraukoje – filmavimo grupė Prienų aerodrome prie įžymiųjų Lietuvos aviakonstruktorių Vlado Kensgailos ir Broniaus Oškinio atkurtos „Lituanicos“, už kurios šturvalo filmavimo metu teko sėdėti ir anuomet Girėno vaidmeniu kine debiutuojančiam, bet jau žinomam teatro režisieriui Eimuntui Nekrošiui. Šiandien jis kalba apie anuomet išgyventą jaudulį ir dabartinį nusivylimą.
„Manau, skaudžiausiai šiandien skamba emigracijos tema. Kas prieš 30 metų galėjo įtarti, kad tas ratas vėl apsisuks…“ – O ką šiandien, po 30 metų, maloniausia prisiminti iš anų dienų? – „Tuos pokalbius prie laužo. Iki paryčių. Kai žmonės atsiverdavo iki galo, daug kuo rizikuodami. O šiandien, kai jau galima, lyg ir nieko nebereikia. Giliai tūno nepasitikėjimas, nusivylimas. Lyg ir vyksta tautinės šventės, bet jos ne tavo. Pakeliamos vėliavos, bet jos – ne tau. Anuomet buvo viena baimės rūšis, šiandien atsirado kita: kad jau niekas nebepasikeis…“
Pagal ELTĄ
Kviečiame pasižiūrėti reportažą apie filmo „Skrydis per Atlantą“ sukūrimo istoriją.