„Užsidėsiu gerą koją ir bėgsiu! Dalyvausiu olimpiadoj!”

Ne kartą pagalvoju, kas būčiau, ką veikčiau, jei gyvenimo aplinkybės būtų susiklosčiusios kitaip. O jeigu… jeigu mama būtų nesusirgus nepagydoma liga, būtumėm toliau gyvenę kaime. Kur būtų tada nubloškęs likimas? Ar būčiau įstengus iš to kaimo „išsirauti“. O gal būčiau buvus ūkininkė? Niekada gyvenime nieko negali būti tikras. Daug dalykų būtų neįvykę, jeigu ne skaudus lūžis. Bet ne apie mane bus pasakojimas, o apie vaikiną, kurio iš anksto sudėstytas gyvenimas pakrypo 180 laipsnių kampu. Likimas ne iki galo yra mūsų pačių rankose. Kartais įvyksta nenumatomų dalykų, užplūsta sunkūs išbandymai, nauji sprendimai… Ir kai, atrodo, jau viskas prarasta – staiga tunelio gale suspindi blanki švieselė. Ji šviečia stipriau ir stipriau…

Jonas Zimnickas pasaulį išvydo 1982 metų rugsėjį Punsko ambulatorijoje. Jis buvo vienas paskutinių šioje ambulatorijoje gimusių kūdikių. Vėliau visi Punsko krašto naujagimiai į šį pasaulį ateidavo Seinų arba Suvalkų ligoninėse. Jonas gimė su trumpesne dešine koja.

Iki 22 metų gyveno Burokų kaime (Punsko valsčiuje), tėvų ūkyje. Vaikystė prabėgo greitai. Jonukas augo kaip ir jo bendraamžiai – nepaisant negalios, jis buvo labai vikrus: išdykavo, žaidė. Nebuvo lepūnėlis – dar mažas bamblys skubėdavo ir tėvams ūkio darbuose padėti.

Berniukas lankė Punsko pagrindinę mokyklą, tačiau mokslai nelabai sekėsi. Pirma – Jonas labiau negu mokslą mėgo pokštus, o antra – nuo pat pradžių labai daug laiko leisdavo ligoninėse, sanatorijose, toli nuo namų, kitoje Lenkijos dalyje (Kelcai, Busko-Zdruj). Mėnesį išbūdavo tenai, o parvažiavęs namo mėnesį eidavo į mokyklą, ir vėl atgal į ligoninę. Taip buvę dvejus metus. I ir II klasėje atsiradusios spragos turėjo įtakos tolesniam Jono švietimuisi. Tėvai buvo užsiėmę ūkio darbais, ilgainiui ir sesės išėjo iš namų, sukūrė šeimas. Jonui mokslai nesisekė, daug dalykų jis mokykloje nesuprasdavo ir nesugebėjo „pasivyti“ programos, tačiau niekad nesiprašė pagalbos. Be to, jam mokykla niekada nepatiko. Jis buvo pasiryžęs perimti iš tėvų ūkį ir tapti ūkininku. Po pagrindinės baigė Seinų profesinę mokyklą, o vėliau – technikumą Dauspūdoje, ten tapo abiturientu.

Baigęs mokslus, sesės Alicijos paskatintas, Jonas susitiko su Varšuvos ligoninės gydytoju pasikonsultuoti dėl trumpesnės kojos. Nors lig šiol ji per daug jam nekliudė, bet specialistas, ją apžiūrėjęs, pasiūlė amputuoti neva gyvenimo kokybės pagerinimui. Koją labai apsunkino protezas – batas. Gydytojas tikino, kad galūnę nupjovus galima bus parinkti geresnį protezą, išlyginti eiseną. Be to, nesveika koja buvo tiek kreiva, kad gadino visą klubą, stuburą.

Jonas išsigando. Jam tada buvo 19 metų. Nieks negebėjo patarti, ką daryti. Ilgai svarstė, bet po to, kai daktaras paaiškino, kokia padėtis ir įtaka sveikatai, vaikinas pasiryžo operacijai. Jos laukė pusę metų. Po amputacijos Jonas galėjo užsidėti protezą – koją, su kuria galima buvo vaikščioti. Poznanėj įsigijo garsiosios Otto bock firmos labai brangų protezą (prieš 10 metų jis kainavo apie 30 tūkst. zlotų). Įsiskolino. Deja, dirbdamas su tėvais ūkyje neįstengė greitu laiku surinkti tiek pinigų, todėl nusprendė išvažiuoti į Angliją.

Tai buvo 2004 metais, kai Lenkija įstojo į Europos Sąjungą. Atsivėrė sienos, galima buvo laisvai įsidarbinti kitoje šalyje. 22 metų vaikinui, atvykusiam iš kaimo, anksčiau po pasaulį nekeliavusiam, nemokančiam svetimos kalbos, viskas buvo nauja, nepažįstama… Anglija Jonui buvo nauja patirtis. Jis pasijuto esąs laisvas. Tačiau euforija neilgai truko – nauja aplinka nelepino.

Pirmieji 8 mėnesiai salose Jonui labai prailgo. Jis neslepia, kad buvo sunkūs. Be abejo, Lenkijoje jam buvo daug lengviau gyventi. Namuose vaikinui nerūpėjo paprasti buities dalykai. Mama išskalbdavo, pagamindavo valgyt. Jonas tų darbų nemokėjo, o Anglijoje viskuo reikėjo pasirūpinti pačiam. Jis ilgėjosi saugių namų, kur viskas buvo pažįstama, kur buvo artimieji, draugai, visada juo besirūpinanti mama. Dėl to vaikinas niekada neplanavo pasilikti ilgai, visada buvo tik iki mėnesio arba kelių.

Pirmą mėnesį kartu su pusbroliu Jonas gyveno kempingo „priekaboje“. Nemokėdamas kalbos, dirbo tai, kas buvo įmanoma: Kembridže (Cambridge) tvarkė mokyklos tualetus ir kitas patalpas. Kėlėsi 4.30, darbą pradėdavo 5 val. ryto, baigdavo 8 val. Grįždavo į kempingą, vėliau vėl vykdavo į miestą ir dirbdavo restorane nuo 10 iki 15-16 val. bei vakarinę pamainą, iki 23 val. Ir taip kiekvieną dieną.

Tai buvo nemažas krūvis, tačiau Jonas nesiskundė, mat jam sunkus darbas nebuvo svetimas. Juk nuo jaunų dienų užsigrūdino ūkyje: tėvai niekada neskyrė jo nuo kitų. Už tai Jonas jiems dėkingas. Dvejus metus jis dirbo ir mokėsi: pirmiausia anglų kalbos, o vėliau lankė sporto instruktoriaus ir anglų kalbos kursus.

Jonas atvirai pripažįsta, kad jis nepriklauso ryžtingųjų, pasirengusių aukotis dėl kokio tikslo grupei. Ypač pradžioje nepavykus, tarkim, darbe jis dažnai galvodavo mesti viską ir sugrįžti į Burokus. Tačiau neabejoja, kad Anglija tapo jam artima ypač dėl vieno: žmonės čia daug atviresni. Jonas visada buvo aktyvus, savo negalią stengėsi traktuoti natūraliai. Beje, žmonės Lenkijoje ar Lietuvoje dažniausiai apsimesdavo, kad protezo nemato, o jei jau pastebėdavo – labai užjausdavo, elgdavosi su Jonu skirtingai nei su sveikaisiais, laikydavo gyvenimo nuskriaustu. O Anglijoje jis jaučia, kad žmonės jį palaiko, stebisi ir giria už tai, kad šis taip gerai susidoroja su kasdienybe, yra veiklus, be sunkumų atlieka visus savo darbus. Tai čia Jonas ryžosi pirmą kartą apsimauti trumpas kelnes ir viešai „parodyti“ protezą. Lenkijoje arba Lietuvoje važiuojančio dviračiu jaunuolio su dirbtine koja vaizdelis būtų nekasdienis įvykis, o Anglijoje tai nieko nestebino. Tuomet Jonas suprato, kad ir jis pats tiek metų varžėsi, gėdijosi savo negalios. Nuo to laiko vaikinas pradėjo priimti save tokį, koks jis yra. Kaip pats teigia, savęs supratimas užtruko 26 metus. Tačiau nuo šiol jis atsivėrė naujiems iššūkiams, ėmėsi visokių sporto šakų, pradėjo keliauti po pasaulį. Pastebėjo, kad žmonės šiais laikais, siekdami kitų dėmesio, stengiasi kuo nors išsiskirti. Jonas to skirtingumo neieško, nes jis jau yra „kitoks“ – ne vien dėl negalios, bet ir dėl to, kad esąs Lenkijos lietuvis (lietuviams – lenkas, o lenkams – lietuvis :). Visa tai jam suteikė sparnus kilti aukštyn.

Pirmiausia 3 metus jis žaidė neįgaliųjų krepšinio komandoje, ant vežimėlio. Tačiau tai nebuvo jo vieta, nesitikėjo čia pasiekti gerų rezultatų. Įsidarbinęs sporto klube, vesdavo suaugusiems sporto užsiėmimus, visą laiką tuo domėjosi, pats daug sportavo ne tik darbo metu, bet ir po jo. Pradėjo žaisti krepšinį su sveikais žmonėmis. Nuolat buvo aktyvus.

Dvejus su puse metų prieš olimpines žaidynes darbe gavo el. paštu laiškų, kuriais ieškota jaunų neįgalių sportininkų, norinčių dalyvauti žaidynėse. Didesniuose Anglijos miestuose buvo surengtos „talentų dienos“. Jonas taip pat jose dalyvavo, savo jėgas bandė įvairiose sporto šakose. Beje, jam labiausiai patiko bėgimas. Kembridže Jonas susipažino su vienu vaikinu, kuris treniravosi būtent šiame mieste. Pažino ir jo trenerę.

Iš pradžių Jonas mąstė: „Užsidėsiu gerą koją (protezą) ir bėgsiu! Dalyvausiu olimpiadoj!”, bet tada net nešovė į galvą mintis, kad startavimas olimpiadoje susijęs su intensyviais, nuolatiniais užsiėmimais ir sunkiu darbu. Kartą ar du kartus per savaitę jaunuolis susitikdavo treniruotėse su trenere ir minėtu vaikinu.

Prabėgus kuriam laikui Jonas Londone atstovavo Lietuvai. Bėgdamas 100 m sprintą, pasiekė gerą laiką – 13.33. Su tokiu rezultatu jis buvo 25-as pasauly. Tuomet visi jam pranašavo, kad turi šansų ir olimpiadoje. Nuo to laiko vaikinas pasiryžo iš visų jėgų stengtis kuo geriau pasiruošti žaidynėms. Treniruotis Anglijoje ir atstovauti Lietuvai Jonas negalėjo, todėl norėdamas startuoti žaidynėse, turėjo gauti Anglijos pilietybę. Tuo tikslu atliko specialius testus, reikėjo nemažai lėšų. Beje, jų stokojo ir kitiems reikalams – būtinai reikėjo įsigyti koją, pritaikytą bėgimui. Jonas prašė įvairių kompanijų paramos. Protezų rėmėjai buvo Kembridžo miesto ligoninė, kompanijos. Tačiau naujos dirbtinės kojos vis dar buvo nevykusios, jas derino daugiau kaip metus. Atlikus eilinius tyrimus, paaiškėjo, kad Jono dešinės kojos kaulai nuo kelio į klubą yra trumpesni. Pasirodo, kad tai ne pirmų protezų nešiojimo vaikystėje pasekmė, o tiesiog nuo gimimo kojos kaulai buvo neišsivystę, deformuoti. Taigi pagaminti protezą Jonui nebuvo taip paprasta. Standartinis protezas pritaikytas žmonėms, kuriems buvo amputuota pėda, ir skirtas tam, kad jie galėtų laisvai vaikščioti. Jono atveju yra sudėtingiau – protezas turi būti tinkamas deformuotiems kojos kaulams, be to, bėgimo mechanizmas nuo lėto ėjimo mechanizmo labai skiriasi. Todėl vaikinas ir jo gydytojai kreipėsi į privačią Londono kliniką, kad pagamintų kuo tinkamiausią koją bėgimo funkcijai. Klinika pasiryžo remti Joną iki žaidynių.

Naujausią koją Jonas gavo 2012 m. sausio pabaigoje. Už ją reikėtų sumokėti per 7000 svarų. Šis protezas tarnaus ir olimpiados metu. Jį tikriausiai dar reikės derinti, reguliuoti. Koja turi tikti iki milimetro, nes jei nebus tinkamai pritaikyta Jono keliui, sportininkas bėgdamas gali virsti į šoną, rezultatai būsią prastesni.

Kaip atrodo Jono eilinė diena? Vaikinas keliasi apie 7 val. ryto, valgo maistingus pusryčius, susiruošia visai dienai, susipakuoja kojas ir visą valandą važiuoja į Londoną. Ten nuo 10 iki 14.30 val. treniruojasi. Po to vėl grįžta į Kembridžą, į darbą – vakaro pamainą sporto klube nuo 16 iki 22.45 val. Po 23 val. grįžta namo.

Iki žaidynių dar daugiau kaip pusė metų. Pavasarį sukaks 2 metai, kai Jonas pradėjo rimtai galvoti apie olimpiadą. Jis įsitikinęs, kad suspės tinkamai pasiruošti. Jonas jaučia, kad jau pasiekė optimalias sąlygas išvystyti atitinkamą greitį. Jei reikėtų šiam įvykiui ruoštis dar ilgiau, vaikinui būtų sudėtinga išlaikyti tokį darbo, treniruočių tempą. Be to, ruošimasis žaidynėms reikalauja lėšų. Ir nors protezą finansavo klinika, lėšų reikia treniruotėms, įvairiems vitaminams, proteinams, transporto išlaidoms. Visa tai vaikinui kainuoja 500 svarų per mėnesį. Jonas džiaugiasi, kad trenerę apmoka olimpinių žaidynių klubas; fizioterapeutas kas savaitę atlieka nemokamai masažą. Jaunuolis dėkingas jį remiančiai šeimai – ypač mamai, sesėms; šeimai iš Kanados, visai svetimiems žmonėms. Jonas norėtų bėgti kuo greičiausiai, išnaudoti visas savo jėgas, pasiekti kuo geriausius rezultatus. O ateityje už gerą širdį norėtų atsilyginti padėdamas kitiems.

30-metis Jonas tik dabar vertina savo likimą. Jis tiesiog negali patikėti, kad taip viskas susiklostė, kad jam pavyko išvažiuoti iš kaimo ir gyventi visai kitą gyvenimą, siekti kitų tikslų. Vaikinas prisimena, kad dar ne taip seniai jis buvo „nerimtas vyras“. Iki 25-erių jam neatėjo į galvą, kad galėtų dėl ko pasiaukoti. Šiandien Jonas žino, kad kiekvienas žmogus, nepriklausomai, kas jis ir kur bebūtų – nėra idealus, tačiau tokį save ir turi priimti. Tada jau nebebus jokių kliūčių įgyvendinti savo siekius ir daryti tai, ką mėgsti.

Kas būtų buvę, jeigu Jonui nebūtų amputuota koja, jeigu jis dėl brangaus protezo nebūtų išvažiavęs į Angliją? Būtų buvęs ūkininkas. Galbūt geras. Tačiau tikriausiai net nebūtų svajojęs apie sportininko karjerą, varžybas su viso pasaulio neįgaliaisiais olimpiadoje.

SAUJELĖ INFORMACIJOS APIE PARAOLIMPINES ŽAIDYNES LONDONE 2012

Vasaros paraolimpinės žaidynės Londone prasidės šių metų rugpjūčio 29 dieną ir truks iki rugsėjo 9-osios. Jonas startuos lengvosios atletikos kategorijoje, bėgs 100 ir 200 metrų sprinto distanciją.

Lengvosios atletikos rungtynėse dėl 170 aukso medalių varžysis 1100 sportininkų (740 vyrų ir 360 moterų). Tai gausiausia sporto šaka paraolimpinėse žaidynėse. Neįgalieji rungsis įvairiose rungtyse: įvairių distancijų bėgimo, maratono, šuolio į aukštį, tolį, su kartimi, trišuolio, rutulio stūmimo, disko, ieties metimo.

Sportininkai bus skirstomi į tam tikras klases pagal negalią – silpnaregiai ir aklieji, su proto negalia, ant vežimėlių, be galūnių, su protezais… Šiais metais žaidynės vyks Londono olimpinių žaidynių stadione, naujame Olympic Park.

Božena BOBINIENĖ, “AUŠRA”, 2012/05