„Talpra magyar, hi a haza! Itt az idő, most vagy soha!“
„Kilkite, vengrai, tėvynė kviečia! Dabar arba niekada – taip likimas šviečia!“
Lietuva jus palaiko…
Šitos liepsningojo vengrų revoliucionieriaus ir poeto Šandoro Petefi eilės švietė ant transparanto, kurį jaunimas iš Lietuvos nešė Budapešto gatvėmis š. m. kovo 15 d., per Vengrijos nacionalinę šventę, mūsų Vasario 16-osios atitikmenį. 1848 m. kovo 15 d. Vengrijoje kilo revoliucija prieš Habsburgų imperiją, pavergusią daugelį Rytų Europos tautų – „pavasaris eina Karpatų kalnais…“ – taip apie tuos laikus rašė Maironis. Vengrai tame „Tautų pavasaryje“ buvo pirmieji, kaip ir 1956 m. buvo pirmieji žygyje prieš komunistinę vergovę.
Apie 40 jaunų žmonių, nešini trispalvėmis – iš Vilniaus licėjaus, sambūrio „Pro Patria“ bei jaunųjų konservatorių, vadovaujami disidento nuo jaunystės laikų, energingojo „comandante“ Andriaus Tučkaus bei Mintauto Daulenskio, susilaukė karštų plojimų Budapešto gatvėse. Vyravo, be abejo, lenkiškosios „bialo-czerwone“, bet ir lietuviškosios krito į akį kaip ryškus solidarumo su vengrų tauta akcentas. Beje, reikia pažymėti, kad impulsas paremti Vengriją buvo gautas būtent iš „Solidarnosc“ pusės – pasirodo, kai reikia, vardan bendro tikslo galime būti vieningi. Ir kaip kontrastas šiam pozityviam veiksmui – eitynės Vilniuje, vykusios beveik tuo pat metu, ir ypač šiai demonstracijai pasirinkta data – gal didžiausio Lietuvos istorijoje pažeminimo, pilsudskininkų ultimatumo…
***
Šitoji šventė dar kartą parodė, kad Viktoro Orbano „režimas“ turi tautos pritarimą, kad ir kaip tai nepatiktų Briuselį okupavusiems įvairaus plauko „…astams“ (šaltinis iš Lietuvos ambasados Vengrijoje įvardino jį kaip vieną stipriausių šiuolaikinės Europos politikų). Šventėje dalyvavo apie vieną milijoną žmonių, o galinga skanduotė VIK-TOR OR-BAN drebino senovines Budos pilies sienas, siūbavo senus Dunojaus tiltus. Jo „priešininkai iš dešinės“ – nacionalistų partija „Jobik“ (surenkanti apie 24% balsų) rinkosi miesto centre, ir nors jų susirinko kiek mažiau nei „Fidesz“ šalininkų, bet atrodė įspūdingai ir grėsmingai – paramilitarinės uniformos, Arpadų dinastijos (Gediminaičių atitikmuo) ženklai. Liberalieji Vakarai turėtų tik džiaugtis, kad ne jie, o sukalbami Orbano šalininkai turi valdžią Vengrijoje.
Iškilmės tęsėsi Košuto aikštėje – jei tikėti „Gazeta Wyborcza“, kurios neįtarsi didelėmis simpatijomis tam, kas vyksta Vengrijoje, ten susirinko daugiau kaip du šimtai tūkstančių žmonių.
Opozicija demonstravo atskirai ir atrodė blankiai. Prie Elžbietos tilto susirinko keletas tūkstančių „feisbukinio“ sambūrio „Milijonas už laisvą Vengrijos spaudą“ šalininkų. Liūdniausiai atrodė kairiųjų ir liberalų sambūris Universiteto aikštėje – vos keletas šimtų… Yra ko pastariesiems susimąstyti – kiti rinkimai vos už dvejų metų.
***
Toji išvyka įsimintina ir kitu požiūriu. Buvo džiugu praleisti tris paras, dalintis kelionės vargais su jaunais žmonėmis, kurie nesikeikia ir negeria (gal rūko kiek per daug…), ir ne todėl, kad privengtų vyresniųjų. Tiesiog jie tokie yra – jaunoji Lietuvos karta, būsimasis elitas. Nugirsti pokalbiai sukosi ne apie alų ir panas, bet apie žymiai intelektualesnius dalykus. Ir šitas derinys – intelekto ir švarių veidų – leidžia tikėtis, kad naują ciklą pradedantis mūsų Nepriklausomybės metskaitlis atneš naujų vėjų ir gaivỡs. Ir dar – kad susivienijusi prieš vakarietiškąjį išsekimą ir depresiją Rytų Europa nėra jau tokia nereali svajonė…
Algirdas Patackas, Bernardinai.lt