Nevykusi kopija

Lenkijos televizija keletą sezonų rodė laidą „Europą galima pamėgti“ (Europa da się lubić). Tai buvo žaisminga, humoristiška laida. Joje dalyvavusieji užsieniečiai su humoru pasakojo apie savo tautų papročius, kartais juokingus ir nesuprantamus, kitąkart pajuokdavo savo tautines ydas, bet neperžengdami gero skonio ribos. Lenkų televizijos laidoje britas juokdavosi iš nevirškinamų britiškų pusryčių, o simpatiškas vokietis Stefenas – iš kartais kurioziškos vokiškos tvarkos. Tačiau laidoje dalyvavusieji Lenkijoje gyvenantys simpatiški, humoro jausmo nestokojantys užsieniečiai sugebėjo savo tautinius papročius pristatyti taip, kad jie sukeldavo lenkų žiūrovų simpatiją, o kartu ir perteikdavo daug žinių apie savo valstybes ir tautas, parodydavo jų kultūrą (nors kai kurie papročiai ar reiškiniai kitataučiams galėjo atrodyti keisti ar nesuprantami).

Kultūrinė provokacija diskusijų laidoje „Europos vidury“ @ Tolerancija seksualinėms mažumoms

Lenkų laidos „Europą galima pamėgti“ kopija Lietuvos televizijoje, pavadinta „Europos vidury“, skiriasi ne tik tuo, kad jos dalyviai užsieniečiai kalba ne apie savo tautų, bet lietuvių papročius ir tikras ar tariamas ydas arba negeroves. Laidoje „Europos vidury“, kurios vyr. redaktorė yra Varšuvos universiteto politologė, dirbanti ir Vilniaus Riomerio universitete, Renata Mienkowska-Norkienė, liejasi nevykusi didaktika, o svečiai – ilgiau ar trumpiau Lietuvoje gyvenantys užsieniečiai – vienas per kitą puola aiškinti, kaip lietuviai turi gyventi. Aišku, pagal jų supratimą. Matyt, tai bruožas vyr. redaktorės. Ji, politologė, dažnai komentuojanti lietuvių ir lenkų santykius (Lietuvos prezidentės D. Grybauskaitės nedalyvavimą Varšuvoje vykusiame susitikime komentavo maždaug taip: Lietuva turi daug problemų, tad kaip priedangą ar atpirkimo ožį puola Lenkiją), pramoginėje laidoje nesugebėjo išvengti profesinių įgūdžių. Nors reikia pripažinti, kad kai kurie laidos dalyviai, kaip kad simpatiški ir visuomet gerai nusiteikę italai, nesielgia kaip vyresnieji lietuvių broliai ir su humoru bei jiems būdingu žavesiu parodo ir lietuvių teigiamybes. To jau tikrai nepasakysi apie buvusį lenkų spaudos korespondentą ir PKN Orleno atstovą spaudai J. Komarą, kuris be jokio humoro, akmeniniu veidu nuobodžiai postringauja, kaip turėtų elgtis lietuviai, kad patiktų Europai (aišku, ir Lenkijai).

Ko siekiama tokia laida? Ar tai dar viena lietuvių saviplakos forma? O gal amžini kompleksai ir manymas, kad užsieniečiai viską žino geriau, ir jeigu ką pasako – tai šventa ir taip turi būti? Juk tokia nevykusi didaktika neveda prie rimtesnio savų ydų, kurių, be abejo, turime aibes, apmąstymo, bet turi priešingą poveikį, taip pat nepraplečia lietuvių žinių apie kitas Europos tautas, o tik susidaromas įspūdis, kad į Lietuvą atvykę užsieniečiai neprisitaiko prie vietos papročių, kaip dera svečiams. Sunku įsivaizduoti panašią laidą, pvz., Prancūzijos ar Italijos televizijoje – kad koks lietuvis ar lenkas prancūzams aiškintų, kokios šlykščios yra varlės, o iš italų tyčiotųsi, kad keturiasdešimtmečiams vyrams mamos lygina marškinius ir verda makaronus.

„Aušra“, 2012/08