Cilė Grizevičienė pasakoja:
– Nuo mažens daug bendravau su močiute. Ji perteikė nemažai paslapčių. Daug ko nepamenu, bet kai kuriuos jos patarimus pritaikau savo gyvenime. Pasisodinusi gėlę ar subėrusi sėklas į dirvą kaip kūdikio laukiu pirmojo daigelio ir juo džiaugiuos kaip mažas vaikas. Iš viso pavasaris nuostabus! Po varginančios žiemos turbūt kiekvienas žmogus pavasarį atsigauna – ne vien dėl šiltesnės saulės, lietučio, bet ir žalumos, žolės, pievų, laukų spalvos, gėlių grožio, kvapo, paukštelių čiulbėjimo.
Vakar Seinuose ne vienas matėme, kaip per gatvę laukinė antis neskubėdama vedėsi dešimt mažyčių kaip kamuoliukai margų ančiukų. Antis žmonės per žiemą šėrė, tai jos ir dabar jų nebijo, tik rizikuoja, nes mašinos ir katės gali kelti pavojų gyvybei…
Argi nėra graži mūsų gamta, aplinka? Vietos pasaulyje turėtų užtekti kiekvienam gyvam padarui. Tik nebūkime abejingi aplinkai, artimam žmogui. Gerumo dažnai galime pasimokyti netgi iš žvėrelių ar paukštelių.
Bažnyčioje vyksta gegužinės pamaldos. Mūsų Stabingio vietovės gyventojai susidėjome, pastatėme koplytėlę, kurią kunigas pašventino. Prisodinome gražių darželio gėlių. Vakarais čia pasimeldžiame. Tikiu Dievą ir dėkoju Jam už vaikus, anūkus, vyrui grąžintą sveikatą. Jaunystėje mirė mūsų vyriausias sūnelis, bet užauginome penketą. Visi gerbia ir mano kalbą, ir vyro. Dvi dukros ištekėjo už lietuvių ir pačios lanko lietuvių kalbos pamokas suaugusiems, o anūkai „Žiburio“ darželį, kur jiems labai patinka. Ir mums, suaugusiems, didžiulis džiaugsmas retkarčiais ten apsilankyti, dalyvauti susirinkimuose ar šventėse. Puiku, kai vaikai mokosi, kai išmoksta gražiai dainuoti, šokti, deklamuoti. Esam dėkingi direktoriui, mokytojams ir Lietuvai už nuostabias sąlygas.
Pavasaris – tai džiaugsmo, naujų darbų ir siekių metas. Danutė Marmienė sako:
– Pavasarį kažkaip daugiau jėgų atsiranda. Tikrai jaučiuosi geriau. O gerai nebebus niekada, juk dylam, keičiamės. Natūralūs procesai vyksta… Gerai, kad turėdami galimybių ir prireikus (užklupus skausmams, negalėms) „pasiremontuojam“ truputį. Bet dažnas neturim kada savęs palepint: darbas, namai, daržai ir kt. O dar žmonos, mamos, močiutės pareigos.
Kadangi oras Motinos dieną buvo geras, tai susibūrus vaikams valgėme pavėsinėje. Smagu su savais visada. O Marius atsiuntė tokį sveikinimą gražų, kad net susigraudinau.
Šeštadienį buvo atvažiavusios anūkės. Papietavom, pasikalbėjom. Labai pasiilgstu. Jų gyvenimas dinamiškas ir man labai viskas įdomu.
Dėl tų karščių labai greit pražydo tulpės – visos iš karto. Medžiai taip pat. Beliko obelys. Dar nežydi, bet tuoj prasiskleis.
Džiaukimės gražiu pavasariu, tuo, kas vyksta gamtoj ir gyvenime! Daugiau teigiamo nusiteikimo linkiu sau ir jums visiems. Sėkmės darbuose. Būkit sveiki.
Cilė Grizevičienė tęsia:
– Besiruošiant sodinti daržoves reikia žvelgti į Mėnulį. Jei jaunas – tinkamas metas. Neskubu sodinti daržovių, bet stengiuosi suspėti tai padaryti iki Mėnulio pilnaties. Per pilnatį net pats žmogus būna neramus, blogai miega, sapnuoja neramius sapnus. Panašiai gal jaučia ir augalai.
Kai jau gerai įšyla žemė, tik tada dar kartą vyras išpurena, išakėja daržą, nubrėžia vageles ir sodiname. Kopūstų ir griežčių (pas mus vadinamų kručkais) pasisėju anksčiau gerai įtręštoje dirvoje mažame šiltnamy. Vis blogiau su griežčių sėklomis. Kartais jau net pardavėja nežino, kad toks augalas yra. O juk tai sveika daržovė. Mūsų šeima labai mėgsta griežčių sriubą. Net anūkai atvažiavę paprašo nulupti ir ima graužti. Tai sveika dantukams. Laikome triušius, kuriems griežtis irgi puiki daržovė. Net gaila, kad vis mažiau populiari.
Be to, daržovėms turi būti rudenį išarta žemė, patręšta, o pavasariop vėl išpurenta – kad daugiau oro joje būtų, o ne suplakta, kieta. Bulves tai nuolat sodiname gegužės 1 dieną po pietų, tai gerai dera. Svogūnai neturės žyduolių, jei juos palaikysime kiek laiko virš viryklės. Ar apdūmyti verta, kai rūkom mėsą. Svogūnus sodinu nuolat Stanislovo dieną, gegužės 8-ąją, popiet.
Lietus, saulė, šiluma yra geriausias vaistas daržovėms ir visiems augalams. Negerai yra laistyti šaltu vandeniu. Aš palaikau vandenį statinėje. Vis pripilu iš šalia sklypo esančio tvenkinio. Kai vanduo pašyla saulėje, nekelia streso augalams. Ir šaknims tinka nešaltas vanduo. Bet geriausias vanduo – lietus, toks, koks lijo po trijų savaičių pertraukos gegužės 6 dieną, po lietuviškų Mišių. Seinuose ir apylinkėje gausiau palijo, o kitose vietovėse kukliau. Oras po lietaus atšalo, nors pirma gegužės savaitė buvo saulėta, karšta. Palijus sužaliavo pievos. Žmonės jau po Jurginių pradėjo ganyti galvijus. Daržus vieni sodino anksčiau, kiti vėliau. Kartais neverta skubėti. Mat jei pataikysim prieš lietų, tai kad ir vėliau – sėklos greit sudygs, bus sveikesni augalai (negu pasėjus anksti, dar neatšilus).
Eugenija Pakutkienė, punskas.pl