Pasididžiavimą keliantys Lietuvos miškai pastaraisiais metais tapo tikra mūšio vieta – kariaujama dėl įtakos, su žemėmis maišoma dabartinė ūkininkavimo sistema, dūsaujama dėl nedidelio miškų ūkio pelningumo, siūlomi patys netikėčiausi miškininkus pribloškiantys sprendimai.
Ar yra teisių šioje kovoje? Ar išties besiginčijantiems rūpi miškas kaip Lietuvos neįkainojama vertybė? Stasys Pališkis, Šiaulių miškų urėdijos urėdas, miške dirba jau beveik 40 metų. Pasak jo, mūsų šalies valstybinio miško sektoriaus kapitalo grąžos rodikliai (ROE) yra geriausi visoje Europoje.
„Pagal 2010 metų Lietuvos miškų urėdijų duomenis, nuosavo kapitalo grąža (be miško vertės) siekė 16,1 proc., Švedijoje (Sveaskog bendrovė) šis rodiklis buvo 11 proc., Suomijoje – 13,9 proc., Žemutinės Saksonijos žemėje Vokietijoje – 10,5 proc., Latvijoje – 11,6 proc., Estijoje – 8,7 proc., Lenkijoje – 10,4 proc.
Taikydami sau palankias metodikas, kai įtraukiama ir augančio miško vertė, ir lygindami nelyginamus dalykus Ūkio ministerijos „specialistai“ priskaičiuoja tik 2,1 proc. kapitalo grąžos. Ar gali būti tokie skirtumai? Ar tie menki skaičiai reikalingi tik savo tikslams kryptingai siekti?
Labai tikiuosi, kad tie buldozeriai prieš miškus nepraeis“, – sako urėdas S. Pališkis.
Pagal ELTĄ