2 x „Oszkinie“

Keliaujantys nuo Seinų Punsko link tikriausiai pastebėjo ties Ožkinių kaimo riba neseniai pastatytą medinį stulpą su užrašu: „Oszkinie“. Taigi šalia dvikalbės kaimo lentelės „Oszkinie – Ožkiniai“ atsirado dar viena – su lenkišku užrašu. Tai nauja tradicija mūsų krašte. Iki šiol kai kurių kaimų gyventojai medinėse ar akmeninėse lentelėse užrašydavo lietuvišką kaimo pavadinimą (pvz., Kampuočiai, Kreivėnai), tuo norėdami pademonstruoti šio krašto išskirtinumą istorine, tautine ir kultūrine prasme. Nuo tada, kai Punsko valsčius nusprendė kaimų pavadinimus užrašyti dviem kalbomis – lenkų ir lietuvių, tai tapo lyg ir netikslinga.

Kaip buvo skelbiama, dvikalbių kaimų pavadinimų įteisinimas buvo priimtas po konsultacijų su vietos gyventojais. Tuomet buvo sakoma, kad dauguma gyventojų šito nori. Esą, lietuviški užrašai turėjo pritraukti turistus, stiprinti mūsų žmonių kultūrinį ir tautinį tapatumą. Tiems, kurie perspėjo, kad nereikėtų formalizuoti dvikalbių užrašų, kad pakanka – jei kaimas pageidauja – ant medinės lentelės užrašyti kaimo pavadinimą, ir kurie sakė, kad tai yra politinis, nenaudingas Lietuvai sprendimas, buvo klijuojama savo krašto „nepatriotų“ etiketė.

Sunku pasakyti, ar ir kiek dvikalbiai užrašai pateisino lūkesčius – pritraukė turistus ir įžiebė mumyse pasididžiavimą savo tautybe. Viena yra tikra – po dvikalbių lentelių užtepliojimo Punskas patraukė Lietuvos ir Lenkijos politikų bei žurnalistų dėmesį. Teisingumo dėlei reikia pripažinti, kad Lenkijos politikai pasmerkė šį išpuolį prieš lietuvius. Tačiau kai viešai pradėta abejoti, ar verta iš naujo kabinti dvikalbius užrašus, kai vis daugiau žmonių, taip pat mūsų krašto lietuvių organizacijos, ėmė abejoti dvikalbių lentelių tikslingumu, kai įsitikino, kad tai tarnauja propagandiniam karui prieš Lietuvą – prasidėjo valdžios spaudimas, kad būtina grąžinti dvikalbes lenteles. Lentelės – nuplautos ar naujos – vėl sugrįžo. Punsko tarybos sprendimu. Ir vėl neva po konsultacijų su gyventojais. Ir vėl motyvuota tuo pačiu – turistais ir noru įamžinti šio krašto istorijos paveldą.

Akivaizdu, kad tai buvo ne etnografinis, bet politinis sprendimas. Patvirtinimo, kad taip yra, neilgai teko laukti. Lenkijos spaudoje pasipylė straipsniai apie Punską – Lenkijos lietuvių „rojų“, kur lietuviams tiktai gulbės pieno trūksta. Skirtingai nei lenkams Lietuvoje – kurie patiria nuolatinę diskriminaciją, kad ir dėl to, jog neturi teisės iškelti dvikalbių lentelių „Vilnius-Wilno“ ar „Trakai-Troki“.

Paklauskime savęs – ar tikrai šito norime? Ar vertėjo mums tapti politikų manipuliacijos įrankiu? Tų, kurie propagandiniame kare prieš Lietuvą mielai kelia pariteto principą – esą, ką turi Lenkijos lietuviai, privalo būti leidžiama ir Lietuvos lenkams, nors akivaizdu, kad tiek demografinė padėtis, tiek istorinės aplinkybės yra visiškai neadekvačios ir nepalyginamos.

Ar kelių metrų stulpas pakelėje su užrašu „Oszkinie“ buvo pastatytas bent jau daugumos ar daugelio kaimo gyventojų pritarimu arba sutikimu? Reikia manyti, kad taip, bent jau negirdėti, kad kas nors viešai būtų protestavęs. Tada kyla klausimas dėl ankstesnės apklausos patikimumo. Buvo skelbiama, kad dauguma gyventojų nori dvikalbių lentelių. Ar tikrai? Jeigu taip, tai kam tada reikėjo dar vienos lentelės su lenkišku užrašu? Kad rezultatas būtų 2:1 (2 x Oszkinie, 1 x Ožkiniai)? Tačiau – kaip pajuokavo vienas praeivis – gal tada tikslingiau būtų buvę užrašyti „Koźlęta“?

„Aušra“, 2012/13-14