Apie poetą, mokytoją ir šaulį Petrą Mockų-Mockevičių (liepos 14 dieną Vidugiriuose prie Grigučių sodybos jam bus atidengtas paminklas) rašo Gintaras Lučinskas iš Alytaus.
Petras Mockevičius gimė 1895 m. spalio 19 d. Seinų apskrityje, Punsko valsčiuje, Vidugirių kaime pasiturinčių ūkininkų šeimoje, buvo vyriausias sūnus. Šeimoje augo 3 broliai ir 3 seserys. Jau vaikystėje pastebėta, kad berniukas mėgsta mokytis, yra gabus, kai namuose tėvų ir daraktoriaus buvo slapta mokomas skaityti ir rašyti. Tėvai Juozapas ir Ona kaip galėdami stengėsi išleisti sūnų į mokslus.
Apie 1905–1906 m. P. Mockevičius pradėjo lankyti Punsko pradinę mokyklą. Čia mokėsi kelerius metus ir ją baigė. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą mokėsi Seinų aukštesniojoje 4 klasių mokykloje. Gimęs ir augęs Dainavos pakraštyje, matydamas žmonių dvasinį skurdą, jis su draugais formavo savo pažiūras. Už „Lietuvos ūkininko“ ir „Lietuvos žinių“ skaitymą, „Aušrinės“ idealų skleidimą, tiesos ieškojimą užsitraukė mokytojų ir mokyklos kapeliono nemalonę. Tačiau draugai jį mylėjo ir gerbė. Mokykloje kartu su Feliksu Saltonu buvo išrinktas moksleivių knygynėlio knygininku. Turėjo gabumų poezijai. Eilėraščius rašė vaikų „Šaltinėliui“ ir Vilniuje leidžiamiems lietuviškiems laikraščiams. 1912 m. balandžio 14 d. mokinys P. Mockevičius Lietuvių mokslo draugijai į Vilnių nusiuntė Punsko parapijoje Vidugirių kaime užrašytų 7 dainų tekstus. Pasirašė slapyvardžiu Diemedėlis.
1914 m. P. Mockevičius gavo mokyklos baigimo atestatą. Tėvo silpna sveikata ir Pirmojo pasaulinio karo neramumai neleido mokslų tęsti. Tačiau, kiek leido karo aplinkybės, dirbo švietimo ir kultūros darbą: slapta mokė Vidugirių ir aplinkinių kaimų vaikus skaityti, rašyti ir dainuoti. Būdamas geras muzikantas, smuiku jiems grieždavo. Taip pat mokė savo brolius ir seseris. Vaikščiodamas po gražius tėviškės šlaitų pušynus ir gojelius kūrė eiles, pradėjo piešti. Mėgo savo eilėraščius skaityti kaimo susirinkimuose ir renginiuose. Labai mėgo groti armonika ir dainuoti su vaikais bei suaugusiaisiais. Su broliu Vincu grodavo apylinkės vakaruškose ir vestuvėse. Esant reikalui, negailėjo balso išlydint mirusiuosius į amžinojo poilsio vietą.
Frontui nusikėlus už Vilniaus, likę Seinuose inteligentai ir kunigai ėmėsi lietuvių vaikams steigti mokyklas. 1916 m. pavasarį buvo įskųstas ir išvežtas į Vokietiją Seinų lietuvių mokyklos mokytojas. Naujais mokslo metais rudenį mokytojauti į Seinus pakviestas P. Mockevičius. Turėdamas pašaukimą, jis ėmėsi mokyklos darbų. Tačiau sunkios darbo sąlygos, okupantų priespauda, vokiečių pastangos per prievartą įrašyti mokyklos dienotvarkėn vokiečių kalbos pamokas gniuždė jauno idealisto dvasią ir turėjo įtakos sveikatai, tuo jis skundėsi 1917 m. vasarą Seinuose mokytojams surengtuose kursuose (juos lankė 25 asmenys). Nebepakęsdamas nuolatinių intrigų, P. Mockevičius Lumbiuose, netoli Seinų, suorganizavo naują mokyklą, kur kaime mažiau persekiojamas galėjo ramiau dirbti ir atiduoti savo jėgas tęsiamam mokytojo darbui. Tačiau neilgai jis dirbo įkurtoje mokykloje.
1918 m. sausio mėnesį, mirus tėvui, mėgstamą darbą teko nutraukti, nes reikėjo rūpintis tėviškės ūkiu bei jaunesniais broliais ir seserimis. Ir dirbdamas ūkyje rinko žinias, domėjosi įvykiais, bendravo su iš Rusijos grįžtančiais kraštiečiais. Žlugus vokiečių okupaciniam valdymui, atsivėrė naujo gyvenimo perspektyvos, atsirado naujų darbų.
1918–1919 m. Seinų krašte pradėjus steigtis pirmosioms savivaldybėms, kuriantis pirmiesiems savanorių būriams, tvirtėjant šalies valdžios pirmosioms įstaigoms, P. Mockevičius palaikė jų ir kaimo žmonių ryšius, savo draugų širdyse žadino Nepriklausomybės siekius, negailėdamas jėgų visur pirmutinis klojo naujo gyvenimo pamatus. Jis dirbo organizacinį darbą įvairiose srityse, ypač rūpinosi krašto gynybos ir kultūros reikalais, vienas pirmųjų organizavo gyventojų apsaugą (pilietinę miliciją), savanorius, partizanus ir šaulius, kuriems priklausė daug krašto jaunuolių. Nuo 1919 m. P. Mockevičius – Lietuvos šaulių sąjungos narys. Su Antanu Pečiuliu, taip pat buvusiu mokytoju, subūrė Šaulių sąjungos Seinų apskrities skyrių (rinktinę). P. Mockevičius buvo šio skyriaus sekretoriumi, vėliau – skyriaus valdybos nariu. Rengė vakarus, per kuriuos rinko aukas krašto gynimo reikalams, skaitė paskaitas, žadinančias patriotinius jausmus ir Tėvynės meilę.
Tačiau 1919 m. rugpjūčio pabaigoje ramybė buvo sudrumsta, kai Lenkijos kariuomenė užėmė Seinus ir jų apylinkes. P. Mockevičiaus tėviškė tapo atskirta nuo visos Lietuvos. Nepaisydamas gresiančio pavojaus, P. Mockevičius neapleido lenkų okupuoto krašto, jausdamas, kad čia jis reikalingas, kad negalima palikti savo krašto žmonių likimo valiai. Tačiau nedraugiškais žvilgsniais jį sekiojo nauji šeimininkai ir kiekvieną kartą, ieškodami priekabių, norėjo įrodyti, kad jis čia nereikalingas, kaip kiekvienas patriotiškesnis lietuvis, be jo jų rankos būtų laisvesnės. Tačiau Petras neišsigando, nemetė savo darbo, būdamas tarpininku tarp okupuoto krašto ir laisvosios Lietuvos, telkė apie save vyrus, trokštančius išsivadavimo, ugdė viltį kada nors sulaukti šviesesnių laikų. Lenkijos valdžiai jis kasdien kėlė vis daugiau įtarimų ir darėsi nekenčiamas. Dievetiškėse ir Vidugiriuose dingo lenkų kareivių šautuvai, šoviniai, vieną naktį paslaptingai išnyko kulkosvaidis. Apkaltintas P. Mockevičius, nes tik jis galėjęs būti tų įvykių kaltininkas ar sumanytojas. Lenkai pradėjo šnairuoti į jį, įtardami, kad palaikąs santykius su Lietuva, ėmė skųsti valdžiai. Prasidėjo persekiojimai – teko gyventi daržinėje, slėptis šiauduose, o galiausiai reikėjo bėgti į laisvą Lietuvą per demarkacijos liniją.
P. Mockevičius apsigyveno pafrontės miestelyje Lazdijuose, kur buvo persikėlusi ir visa Seinų apskrities valdžia, kūrėsi kitos įstaigos. Lenkams okupavus Seinų kraštą, apskrities iždinė perkelta į Kauną. Seinų apskrities gyventojams visais mokesčių mokėjimo reikalais teko važinėti į Marijampolę. Padėtis buvo labai sunki, ir niekas pafrontės iždinėje nenorėjo dirbti. Tada Seinų apskrities valdybos narys Vidugirių kaimo žmogus A. Pečiulis nusprendė atgaivinti apskrities iždinę Lazdijuose, o jam padėti pasiryžo draugas P. Mockevičius.
Abudu, būdami to krašto žmonės, visaip stengėsi būti Lietuvos valstybės tarnautojai tikrąja to žodžio prasme. Žinodami vietos sąlygas, dzūkai patys steigė savo krašto administraciją. P. Mockevičius nuo 1920 m. vasario 1 d. dirbo valstybės iždinėje raštvedžiu, o nuo 1920 m. lapkričio 1 d. iki 1922 m. vasario 1 d. – sąskaitininku.
P. Mockevičius aktyviai dalyvavo įvairių organizacijų veikloje. Daug prisidėjo telkiant ir stiprinant Lietuvos šaulių sąjungą, kurios nariai visada buvo pasiruošę ginklu priešintis į kraštą besiveržiantiems priešams, dalyvavo ne viename jų žygyje.
1920 m. vieną šaltą ir tamsią rudens naktį Seinų apskrities komendantas atbėgęs prižadino ir pranešė, kad Kapčiamiesčio–Veisiejų kryptimi lenkų kariai labai spaudžia Lietuvos kariuomenę. Iškilo pavojus, kad bus apsupti Lazdijai. Įsakė kuo skubiau surinkti apylinkės kaimuose gyvenančius šaulius ir prireikus stoti į kovą kartu su mūsų kareiviais. Petras šią užduotį atliko labai greitai ir rūpestingai: naktį skubiai apjojo kaimus ir tuoj sukvietė vyrus. Bet tą kartą neteko dalyvauti susirėmime, nes įsibrovėlius lenkus mūsų kareiviai atmušė. Tik-riausiai nieko nėra įkyriau, kaip ilgą rudens naktį pasirengus įtemptai laukti priešo ir jo nesulaukti, bet tuo pačiu metu žinoti, kad jis yra už 5–7 kilometrų ir kiekvieną akimirką gali užpulti. Juo labiau kad šaulių pajėgos, palyginti su priešų skaičiumi, buvo nedidelės. Tokių laukimo naktų teko ne viena.
Kai valstybės iždinėje padėtis pagėrėjo, P. Mockevičius grįžo prie mėgstamo darbo. Lazdijų pradinėje mokykloje mokinių sparčiai gausėjant, 1922 m. pradžioje įsteigta 2-oji pradinė mokykla, jos vedėju nuo vasario 1 d. paskirtas P. Mockevičius. Jis grįžo ir prie savo pomėgio – literatūros. Iki vėlumos jo kambaryje degdavo žiburys – studijuodamas savo pamėgtuosius N. Gogolį, A. Puškiną ir ypač
M. Lermontovą, jis rengėsi literatūriniam darbui. Savo raštų, be keliolikos eilėraščių, išspausdintų dar prieš karą „Aušrinėje“, „Šaltinėlyje“, bei eilėraščių ir korespondencijų, išspausdintų Amerikos lietuvių laikraščiuose „Trimitas“ ir „Tėvynės sargas“, niekam nerodė. Jis nemėgo girtis, nes nelaikė to rimtu darbu, tačiau kaip literatūros mėgėjas subūrė būrelį bendraminčių. Petro kambarys visada buvo įvairių susirinkimų, pasitarimų, pasikalbėjimų vieta. Dauguma žinojo ankštą jo kambarėlį su vienu langu, kur stalas visada buvo apkrautas knygomis, įvairiomis literatūros naujienomis, laikraščiais, o kampe stovėjo kariškų šautuvų ir šovinių dėžė bei Petro smuikas.
(Bus daugiau)
Vienas atsakymas į “Poetas, šaulys Petras Mockevičius (1 d.)”
Komentarai uždrausti.