Ilgai atidėlioję, pagaliau vieną liepos vėlyvą popietę išsiruošiame pas devintąjį dešimtmetį einančią Žagarių kaimo gyventoją Moniką Jančiulienę. Vingiuoti kaimo keleliai neleidžia įsibėgėti, bet Punsko valsčiaus viršaičio pavaduotojas Jonas Vaičiulis smagiai vairuoja automobilį. Prieš mus atsiveria nepaprasto grožio vaizdai.
Žagariai – vienas gražiausių mūsų krašto kampelių. Jis prigludęs prie Galadusio ežero ir Lenkijos ir Lietuvos sienos, nusidriekęs 4 km į šiaurės rytus nuo Seinų. Kaimą supa 6 ežerai: Galadusis, Stabingis, Dusalis, Dusalukas, miške esantys Drūcežeris ir Raisto ežeras.
Bandau prisiminti, ką apie šią vietovę skaičiau internete prieš išvykdamas. Žagarių kaimo pradžia datuojama 1538 m. Tai viena seniausių Seinų krašto gyvenviečių. Kitados čia susidurdavo dvi girios – Merkinės ir Perlamo, o šalimais vedė kelias iš Merkinės. Kur jis dabar?
Kalbamės apie Žagarių kaimo etimologiją.
– Prieš Antrąjį pasaulinį karą prie Galadusio ežero stovėjo kažkokio Žakhoros smuklė, – pasakoju mano bendrakeleiviui Jonui Vaičiuliui. – Vietiniai lenkai tikina, kad nuo jos kilęs kaimo pavadinimas. Mano nuomone, jis nuo žagarų taip vadinamas, nes aplink šią vietovę buvo 100 ha miškų… Ar žinai, kad čia į medžioklę atklysdavo Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas?
Važiuojame pro gražiai sutvarkytas kaimo sodybas, naujai pastatytus vasarnamius, kurių čia kaip grybų po lietaus.
1556 m. Lenkijos Karalystės geografiniame žodyne rašoma, kad kaime buvo 33 namai, kuriuose gyveno 284 suaugusieji gyventojai. Kiek jų dabar, kas žino?
Prieš akis išnyra Žagarių bažnyčios bokštai.
– Įsivaizduok, – sakau savo kompanionui, – kad pirmą šventovę toje vietoje pastatė Krasnagrūdos valdų savininkas Motiejus Eismantas. Buvo tai seniai… 1793 metais.
Maumedžio bažnytėlė, buvusi viena seniausių medinių šventyklų Suvalkijoje, sudegė 1984 m. Vietoj jos tarp senų pušų ant kalvos buvo atstatyta baltomis sienomis ir išlakiu bokštu nauja šventovė. Ji labai graži ir išsiskiria iš daugelio dabartinių bažnyčių. Sekminių antrą dieną čia vyksta šv. Baltramiejaus atlaidai, kurių metu galima pamatyti pamaldžius tautiniais drabužiais apsitaisiusius vietos dzūkus.
Prie šventovės kryžkelėje stovi kryžius su lietuvišku užrašu: „Kas kryžių nesza, tą Dievas myli. Vincas Petruškevičius, kunigų siuvėjas. 1900 m.“ Žagarių kaime yra ir daugiau įdomių sakralinės architektūros paminklų. Prie pat bažnytėlės stovi Petruškevičių kryžius su užrašu: „Jėzau nukryžiuotas, pasigailėk mūsų. 1926 m.“ Vertas dėmesio Vytauto Didžiojo 500-osioms mirties metinėms Šv. Kazimiero draugijos Žagarių skyriaus pastatytas akmeninis kryžius – paminklas. Mūsų dėmesį patraukia ir Dapkevičių kryžius, pastatytas sėkmingai 1950 m. grįžus iš tremties Vokietijoje. Ant kryžiaus užrašas: „Geriausias Jėzau, būk mūsų globėjas“.
Žagarių kaime mokyklos nėra. Šios apylinkės vaikai lanko Seinų lietuvių „Žiburio“ mokyklą. Spaudos draudimo metais Žagariuose veikė slapta lietuviška mokykla. 1924 m. pas ūkininką Joną Antanavičių buvo įsteigta „Ryto“ draugijos mokykla (ji lenkų uždaryta 1938 m.).
Bemąstant apie praeitį, prieš akis staiga išnyra Jono Jakubausko – šio krašto „dainų karaliaus“ – veidas, o ausyse pasigirsta jo dainuojamos nuostabios melodijos. Jo dainas dainavo 2001 m. šiame kaime susibūręs jaunimo folkloro ansamblis „Jaunystė“. Dabar jo veikla prigesusi…
– Štai Jono Jakubausko jau 12 metų nėra tarp mūsų, – sakau Jonui Vaičiuliui, bet jis, manęs neišgirdęs, pasuka į kaimo vienkiemį. Sustojame prie gražiai sutvarkytos sodybos. Monika Jančiulienė veda mus prie gėlėmis apsodinto ąžuolo, ant kurio prikabintas rūpintojėlis. Ji jau pasiruošusi porinti mums (ir Jums) Žagarių kaimo ir savo gyvenimo odisėją.
Sigitas Birgelis, punskas.pl