Medus… Rodos, ką tik buvo koryje… Kaip būdavo skanu, kai atlauždavo mama po gabalą korio. Koks kvapas ir skonis – nepakartojamas! Su šviežia duona, su baltu sūriu.
Ir štai pasitaikė vėl paragauti medaus – tokio skonio kaip kadaise. Stebėtinai skanu ir natūralu… Nusipirkau labai skanaus šviežio medaus. Tarytum ką tik iškopto iš mano vaikystėje mamos prižiūrėtų bičių avilių. Parūpo sužinoti, iš kur jis, tad pašnekinau Artūrą Matusevičių iš Ūdininkų kaimo.
Genutė Pakutkienė: Iš kokio regiono, iš kokių gėlių surinktas šis medus?
Artūras Matusevičius: Šis medus surinktas bičių iš aplinkinių laukų – iš natūraliai augančių pievų, nes tik tokios aplinkui yra. Pasienyje gyvename, daug nenaudojamų žemių, gėlių įvairovė, laukinės gėlės, netręšiamos žemės.
Kai nėra (taikosi stebėti) rėmeliuose vaško pagrindo, tai bitės pačios sulipdo ir korį, ir prineša medaus. Labai skanu. Korys su medumi būna pardavinėjamas net turguje po gabaliuką.
Pas mus yra molinis tvartas ir jame laikosi molio bitelės. Tokios nedidelės, pailgos, labiau panašios į širšes. Laikosi molinėse sienose. Jų yra keletas rūšių. Šios bitelės saugomos. Regioniniam parke Veisiejuose pastatyta keletas molinių avilių šioms bitelėms išsaugoti, taip pat prie Vygrių yra toks bitynas – moliniai aviliai, apdengti skiedromis.
Jos kaip kregždės: jei nėra vietos, tai pačios prineša molio į rastas kiaurymes. Net į mano techniką, kur aptinka skylę. Dažnai varžto vietoje nerandu kiaurymės, o molio būna prinešta iki 2 cm gylio.
Taip pat darbščiosios skruzdės susineša lizdus į vamzdžius dažnai stovinčioje technikoje. Tarkim, sėjamosios vamzdyje būna žemių iki viršaus prinešta. Ir raudonosios, ir juodosios skruzdės vienodai dirba: neša šapus ir žemės trupinėlius. Net neįtikėtinas jų darbštumas: kaipgi gali sudaryti tokius didelius skruzdėlynus iš žemių ar spyglių? Ne veltui darbštus žmogus dažnai palyginamas su skruzde ar darbštuole bitele…
Kuo jūsų ūkiai išsiskiria iš kitų? Ar jie ekologiniai?
Sunkoka įregistruot ūkį kaip ekologinį: daug reikalavimų, kiek žinau, nenaudojant trąšų gaunamas mažesnis derlius. Pats nesiryžtu tokiam ūkininkavimui, nors aplinkui pievos, turime mažai ariamos, laikom su tėvuku karvikes, kukurūzų nesodinam, pieno ne per daug, bet geros kokybės. Priemokas gauname nuo hektaro, bet yra tokių ūkių, kur nieko nelaikoma, o vien už natūralumo išlaikymą skiriama tokia lyg parama. Šis regionas išlaikęs daug natūralių augalų ir gyvūnų.
Prie Veisiejų, Neravų balose, yra balinių vėžlių. Jų galima sutikt ir einančių per kelią. Plisti trukdo plėšrūnai. Dažnai jų kiaušinius aptinka ir suėda lapės.
Netoli Kapčiamiesčio aptinkamos medvarlės. Tai tokios varlės, kurios lipa į medžius. Jos turi tam pritaikytus nagus ir kojas su čiuptuvais.
Šiaip arti mūsų sodybos laikosi šernai, stirnos, bebrai, gervės, gandrai. Būna, kad padaro žalos, bet ir grožis akiai. Mėgstu kartais juos fotografuoti. Šernai surausė pievas. Nuostolinga, bet neieškosiu, kad kas atlygintų nuostolius, nes tai laiko gaišimas ir ne visada verta – daug popierizmo.
Jau imsime antrus šienus. Neblogai užaugo. Javai po gausių lietų gana siaubingai atrodo – labai išguldyti. Bet lietūs liovėsi. Dar nebuvo javas prinokęs, tai nesužels. Jei žolės neperaugs, tai kaip nors gal prinoks, ir bus galima žemiau nuleidus kombainu nukirsti ir iškulti.
Domiesi praeitimi, senuoju menu, kalvyste, kryždirbyste, molio dirbiniais, pastatais, turi sukaupęs nemažai medžiagos, nusipirktai įrangai primąstai priedų, kad pagerintum jų darbą…
Nuo seniai domiuosi praeitimi. Galvojau savo ūkyje įrengti muziejų. Pastačiau senąją techniką, molinį tvartą, turiu sukaupęs visą kalvės įrangą (daug nusipirkau ir Lietuvoje, ir Lenkijoje iš buvusių kalvių). Suradau kelis daiktus savo sodyboje ir ardamas žemę. Lietuvos pusėje prie Galadusio ežero kitados buvę dideli kaimai: Galiniai, Felicinavas ir mūsų Ūdininkai. Dabar juose gyventojų likę nedaug. Domiuosi praeitimi, tad turiu senų žemėlapių. 1792 m. žemėlapy yra šie seni kaimai ir net pažymėtos sodybos. O 1808 m. žemėlapyje jau tik juodais brūkšneliais užbrėžta, kur buvusios sodybos. Vokiečių laikais, 1915 m., sudarytame žemėlapy yra tiksliai pažymėta, kur stovėję pastatai.
1940 m. ankstyvą šaltą, nors be sniego pavasarį užėjo rusai. Jie ir jų arkliai buvo labai išalkę. Žmonės matė, kaip arkliai žievę nuo medžių graužė.
1944 m. vokiečiai padegė mano mamos namus. Liko be pastogės šeši vaikai su tėvais. Buvo 11 ha žemės, keturi arkliai, bet tuoj vieną paėmė rusai, kitą – vokiečiai, trečią nušovė, tad liko tik vienas menkesnis arklys.
Po gaisro liko molinio tvarto sienos, tai aptvarkė, apdengė. Buvo kur gyvulius laikyt, mažas langelis viename gale, sau pasidarė kur gyvent, bet ankšta ir tamsu, šalta žiemą kaip kalėjime. Tiek privargo gyvendami tame molio tvarte per 10 metų.
„Zastavas“ (pastatas, kur įsikūrę kareiviai) buvo pasienyje tarp Borisuvkos ir Galinių. 1946-1968 m. buvo kareiviai pasienyje, o anksčiau, 1922-1946 m., tame pastate buvusi mokykla su daugiau kaip 100 mokinių. Šeimose tada po šešis vaikus būdavo. Paskui iškėlė mokyklą pas Vaznelius irgi Felicinavo kaime (čia vienus metus veikė). Po to Šatkauskų tuščiuose namuose Buniškių kaime veikė mokykla. Dar vėliau perkėlė į kitą kaimą – gal Sodžiūnus.
O minėtas namas tai caro laikais statytas kaip valsčiaus pastatas su raštinės dideliais stalais ir dideliais stalčiais. Man kaimynė senolė Verbickienė pasakojo, kad kareiviai po 1968 m. perėjo į naują „zastavą“.
O nuo 1922 m. pasieniečiai buvo įsikūrę, kur dabar Žukauskai gyvena. Ten du kareivių namukai buvo. O tame caro laikų name prieš 1970 m. atkeldino valdžia nelaimės ištiktuosius. Kai sudegė Puniškiai, tai juos apgyvendino čia. Paskui kolūkio valdoje tas caro laikų pastatas buvo, tai kolūkis už čekius pardavė. Tą namą už čekius nusipirko Mockevičius iš Buniškių.
Turi sukaupęs daug įdomių praeities nuotraukų.
Daug nuotraukų buvo sukaupę fotografai du broliai Raguckai, pokariu gyvenę Lazdijuose. Jie išvaryti iš savo sodybos Klevuose. Vienas jų mirė 2011-aisiais, sulaukęs 94 metų, Kaune. Aš jį buvau susiradęs ir pabendravau. Jis pasakojo, kad gimęs likus pora mėnesių iki Lietuvos nepriklausomybės (vasario 16-osios). Gimė, rodos, 1917 lapkritį ar 1918 pradžioje. Esu jį įrašęs ir gavau nuotraukų, susijusių su Lazdijais ir senovės darbais.
Kitas nuotraukas nusipirkau savam kaime arba Lazdijuose iš vyresnių žmonių. Domiuosi ypač kalviavimu, molinių pastatų statyba, net molinių sienų raštų įvairove, technika. Turiu planų steigti muziejų, rengti stovyklas. Kol kas nesidomėjau tokios veiklos įregistravimu, bet jei pavyktų su kitais pasikonsultuoti, tai galbūt ryžčiausi ir aš.
Ačiū už pokalbį. Linkiu sėkmės.
G. Pakutkienė, punskas.pl