2. Dvaranauskas ir Montvila
Iš savo mamos pasakojimų žinau, kad močiutės motina, mirusi netrukus po gimdymo (močiutė buvo tuomet vos dviejų savaičių), buvusi iš Smalėnų Grandinskaitė, o šios motina – Grigutytė iš Bokšų kaimo. Grigutis į Bokšus atėjo į žentus, o pats buvo kilęs iš Šlynakiemio. Mano mama irgi Šlynakiemio Grigutytė atitekėjo į marčias, į Navininkų kaimą, ir pateko į tuos pačius namus, kur marčiose minima mano močiutė (aišku, tėtės mama). Ir taip sveikai ratas apsisuko, kad jo grandinėje, laikui atėjus, atsirasčiau ir aš. Bet ne apie save žadėjau pasakoti…
Kai 1904 m. Rusijos valdžia panaikino 40 metų trukusį spaudos lotyniškomis raidėmis draudimą, iškilo reikalas leisti lietuviškus laikraščius. Tais pačiais metais pradėjo eiti A. Smilgos redaguojamas „Lietuvių laikraštis” ir P. Vileišio „Vilniaus žinios”. Kunigas Kazimieras Prapuolenis pradeda rūpintis leidimu „Šaltinio” laikraščiui. Kun. Jonas Totoraitis, dalyvaudamas 1905 m. gruodžio 4–5 d. Lietuvos Seime, aptaria su kitais veikėjais, tarp kitko, ir lietuviško laikraščio leidybos Seinuose reikalus. Spaustuvei įrengti lėšas tuoj pat pradeda rinkti kun. Vincas Dvaranauskas.
Vaizduotės akimis matau, kaip tas pats Dvaranauskas atvyksta pas Masionius. Mano prosenelis gražiai priima kilnų svečią. Šalia sukasi mylima jaunutė žmona, savo įsčiose stipriai jaučianti vaiko, mano močiutės, duodamus gyvybės ženklus. Laimingas būsimas tėvas negaili didelės sumos pinigų lietuviškos spaustuvės įrengimui ir kartu paprašo, kad kun. V. Dvaranauskas sutiktų būti krikštatėviu gimsiančiam kūdikiui. Tai įvyksta 1905 m. gruodžio 25 d.
- Kun. Vincas Dvaranauskas
Vincas Dvaranauskas surenka 20 000 rublių. Įkuriama bendrovė „Laukaitis, Dvaranauskas, Narjauskas ir Bendrovė”. Spaustuvės įrengimas kainuoja 15 000 rublių. Spausdinimo mašinos ir lietuviškos, lotyniškos, lenkiškos, rusiškos raidės nuperkamos Varšuvoje. Spaustuvininkais pakviesti darbuotojai iš Varšuvos. Pradžioje spaustuvė buvo įrengta kurijos pastate (vikarų butų dalyje), o vėliau perkelta į siuvėjo Vinco Petruškevičiaus namą (tada Vengrų gatvėje, dabar Zavadzkio 17).
Spaustuvė darbą pradėjo 1906 m. vasario pirmomis dienomis, o pirmas „Šaltinio” numeris pasirodė kovo mėnesį. Laikraščio užmojai buvo labai platūs – žadinti tautinę savimonę, kelti dorovės klausimus, bendrąjį savo skaitytojų kultūrinį lygį, neužmiršo ir kasdieninių gyvenimo reikalų. Kun. V. Dvaranausko pastangomis dar buvo leidžiamas „Artojaus Šaltinis”. Tai buvo neperiodinis laikraštis, leidžiamas tik retkarčiais tam, kad būtų ką valdžiai parodyti. 1910 m. Dvaranauskas Seinuose įsteigė Šv. Zitos draugiją, vienijusią lietuves tarnaites. 1911 m. vienas pirmųjų įstojo į Jurgio Matulaičio atgaivintą vienuolių marijonų ordiną ir išvyko į Šveicariją.
Grįžęs klebonavo Pilypave, paskui kurį laiką gyveno Čikagoje. 1917–1925 ir 1933–1937 metais buvo marijonų parapijos klebonu Marijampolėje, Panevėžio bei Ukmergės vienuolynų vyresniuoju. 1917 m., dar klebonaudamas Pilypave, dalyvavo Vilniaus konferencijoje, kuri išrinko Lietuvos Tarybą, paskelbusią šalies nepriklausomybę. 1918 m. iš vokiečių okupacinės valdžios gavo leidimą steigti Seinuose „Žiburio“ gimnaziją, kurios direktoriumi buvo paskirtas kun. Jonas Totoraitis. 1939 m. Dvaranauskas persikėlė į Vilnių, kur perėmė marijonų vienuolyno valdymą, vėliau buvo paskirtas Šv. Ignoto bažnyčios rektoriumi ir marijonų ordino provinciolu. Antrojo pasaulinio karo metais slėpė ir išgelbėjo keturis žydų vaikus.
Mirė Marijampolėje 1966 m. kovo 13 d., sulaukęs 95 metų. Palaidotas senosiose Marijampolės kapinėse.
- Kunigas Juozas Montvila
Kunigas Juozas Montvila gimė 1885 m. Nendriškių kaime, Marijampolės parapijoje. Baigęs Marijampolės pradžios mokyklą ir gimnaziją, įstojo į Seinų kunigų seminariją (tuo metu jos profesorius ir prorektorius buvo kun. V. Dvaranauskas). Čia būsimas kunigas pasižymėjo darbštumu, kuklumu ir pamaldumu. Kunigu buvo įšventintas 1908 m. Varšuvoje ir paskirtas dirbti Augustavo dekanate, Lipsko parapijoje. Čia caro pareigūnai persekiojo jaunąjį kunigą, nepaisantį neteisėtų valdžios draudimų. Todėl jis turėjo keltis į Liubavą.
Bet ir čia valdžia nedavė jam ramybės. Draudė sakyti pamokslus, eiti vikaro pareigas. Tada dvasinės vadovybės palaikomas kun. J. Montvila buvo paskirtas Seinų katedros rezidentu. Tuomet jis pradėjo aktyviai darbuotis leidžiant Seinuose lietuvių katalikų kunigams skirtą žurnalą „Vadovas”, iliustravo „Šaltinį” ir „Spindulį”. Turėdamas dailininko gabumų, jis nupiešė kai kurių knygų viršelius bei kitokius papuošimus. Juozas, matydamas, kad Lietuvoje negreit galės eiti kunigo pareigas, nusprendė vykti į JAV. Ten gyveno jo brolis Petras Montvila.
Prieš išvykdamas jis apsilankė Veliuonos krašte ir iš Rozalijos Cvirkienės išprašė A. Juškos liaudies dainų knygą, patikindamas, kad ji bus pakartotinai išleista Amerikoje. Pasiėmė ir Seinų seminaristų tautosakos rinkinio rankraštį bei pluoštą lietuviškos spaudos. 1912 m. kovo mėnesį kun. Montvila iškeliavo. Nuplaukęs į Angliją, apsistojo pas savo artimą giminaitį kunigą Kazimierą Matulaitį. Kadangi plaukiant į Angliją kun. Montvilą gerokai kankino jūros liga, nutarė tolimesnei kelionei pasirinkti didesnį laivą.
Iš laikraščio sužinojo, kad į JAV netrukus išplauks pats didžiausias laivas „Titanikas”. Jis ir pasirinko šį laivą. Beplaukiant Šiaurės Atlantu, naktį, balandžio 14-ąją, laivas atsitrenkė į ledikalnį ir ėmė skęsti. Buvo nuleistos visos 18 gelbėjimo valčių, bet į jas tilpo vos trečdalis keleivių. Antrą valandą nakties, jau balandžio 15-ąją, laivas su 1490 žmonių nugrimzdo į Atlanto dugną. Kunigas J. Montvila, kaip ir kiti du kunigai, atsisakė vietos valtyse. Iki paskutinės minutės jie ėjo kunigo pareigas – guodė, ramino ir laimino siaubo apimtus žmones…
Tuštumų neramumai šiek tiek užsipildė. Daliai klausimų pavyko rasti atsakymus, kitiems teks dar pasisukti iliuzijų malūnuose, arba atrasti savo vietą ir gyventi čia ir dabar.
U.O.M, punskas.pl
Šaltiniai:
1. Onos Masionytės-Valinčienės prisiminimai.
2. Bronius Makauskas „Lietuvos istorija“. WSiP, Warszawa, 1997.
3. Julija Račiuvienė „Lietuvos istorija“. Punsko „Aušros“ leidykla, 2010.
4. „Terra Jatwezenorum“. Jotvingių krašto istorijos paveldo metraštis, I t., Punsko „Aušros“ leidykla, 2009.
www.ausra.pl/0419/EP1.html
www.musulaikas.com
www.pch.24.pl
www.xxiamzius.lt