Apie Žolinės vainikų pynimą mūsų krašte etnografę Aldoną Vaicekauskienę klausinėja Sigitas Birgelis.
Žolinė – tai šventė tarp vasaros pabaigos ir rudens darbų pradžios. Apie jos krikščioniškąjį aspektą pasakoja legenda, kad atidarius Švč. Mergelės Marijos karstą rasta tik daug nuostabiausių gėlių. Rytų ir Vakarų Bažnyčiose Marijos Dangun ėmimo šventė yra minima nuo XVI a.
Dar ir dabar moterys ir merginos, eidamos į Punsko Žolinės atlaidus, nešasi į bažnyčią gėlių puokštes. Seniau puokštėje buvo rūtų, vaistažolių, javų varpų, – šiuo metu vyrauja darželio gėlės.
Pasak Aldonos Vaicekauskienės, iki 1970-ųjų metų, kol dar Punske nebuvo įsigalėjęs vainikų pynimas, į puokštes būdavo įmaišoma ir javų varpų. Pašventintas rugių, miežių, avižų ar kviečių varpas sutrindavo, o grūdus suberdavo į sėjamus javus, kad juos apsaugotų nuo krušos ar sausros ir kad būtų geresnis derlius.
Punsko Žolinės atlaidus apie 1970-uosius metus išpopuliarino Punsko parapijos klebonas kunigas I. Dzermeika. Jis organizavo procesiją, kurios dalyviai vilkėjo tautiniais drabužiais.
Ir dabar procesijoje dalyvauja pasipuošęs tautiniais drabužiais jaunimas. Tai Punsko ansamblių dalyviai ir lietuviškų mokyklų mokiniai. Tokios procesijos pasižiūrėti atvyksta žmonių iš tolesnių Lenkijos regionų.
Aldona Vaicekauskienė pasakoja, kad pirmas Žolinės vainikas buvo nupintas 1967-aisiais metais (tokia data užrašyta ant Vaitakiemio vainiko nuotraukos). Jis turėjo stačiakampį pagrindą, apipintą rugių varpomis ir rūtomis. Jį projektavo Konstantinas Sidaris.
Žolinės vainikai – tai labai trapus, trumpalaikis liaudies menas, kuris nėra kaupiamas ir dokumentuojamas. Per 37 metus nupinta daugybė vainikų, kurių nieks nėra visų nei suskaičiavęs, nei aprašęs.
Etnografė Aldona Vaicekauskienė tikina, kad Punsko parapijos derlinių vainikų forma ir turinys susiję su tikėjimu, krašto kultūra bei svarbiais įvykiais. Vieni vainikai primena kompoziciją, kiti paprasti, padaryti iš varpų ir žolynų.
Paprasčiausia vainiko forma – tai nedidelis stačiakampis ar kvadratinis pagrindas, ant kurio yra du kryžmai sustatyti puslankiai, kurie sudaro savotišką koplytėlę. Koplytėlės vidus ir šonai puošiami žalumynais ir gėlėmis. Į vidų paprastai dedama Marijos figūrėlė arba paveikslas. Ant koplytėlės viršaus iš javų varpų padaromas kryžius, nuo kurio nuleidžiamos tautinės juostos arba spalvoti kaspinai.
Tokius vainikus dažniausiai daro Burokų, Trakiškių, Agurkių, Pelelių, Šlynakiemio kaimų gyventojai.
Žolinės vainikų pynimo tradicija Punsko parapijoje ilgainiui tapo savotiška kaimų pasirodymo forma.
Po iškilmingos procesijos vainikai paliekami bažnyčioje, o po kelių savaičių kiekvienas kaimas pasiima juos į namus.
(sb), punskas.pl
Punsko-Seinų krašte dažniausiai užuot ,,Žolinė“tariama ,,Žolinės“.Tad,Šv.Mergelės Dangun ėmimo šventę raginčiau vartoti daugiskaitos forma.Be to apsispręsti dėl pavadinimo:Trakiškiai ar Trakiškės.