Didžioji sangrūdiečių šventė – šv. Baltramiejaus atlaidai šiemet neatsitiktinai sutapo su knygnešio Vinco Markevičiaus iš Giluišių kaimo pagerbimo diena.
Artėja mokslo metai – Mokslo ir žinių diena, tad verta prisiminti, kad ūkininkas V. Markevičius prieš 100 metų Giluišiuose atokiau nuo sodybos įrengė atskirą namelį ir įkūrė jame privačią pradinę mokyklą. Ievos ir Vinco Markevičių šeima buvo gausi, rūpėjo išmokslinti vaikus, o ir kitiems Giluišių kaimo mokiniams buvo patogu ją lankyti. Mokykloje dirbo mokytojai Vailokaitis, vėliau Pajaujis, J. Ringaitis, V. Baltrukonis. Joje buvo sukaupta ir nedidelė lietuviškų knygų vaikams bibliotekėlė. Čia mokytis pradėjo ir vienas iš Lietuvos kariuomenės kūrėjų, ūkininko žmonos sūnėnas Vincas Aleksandravičius-Aleksis, 1919 m. apdovanotas III laipsnio Vyčio Kryžiumi „Už Tėvynę”. Manoma, mokykla veikė 1912–1922 metais.
1920 m. gegužės 8 d. Seinų apskrities pradedamųjų mokyklų Instruktorius apie mokyklą rašė, kad joje „laikinai galima sutalpinti apie 50 mokinių, bet toliau reikia rūpintis statyti naują Giluišiuose mokyklą. Netoli nuo tos vietos yra 2 margai žemės ir ten labai tinkama mokyklai vieta. Mokyklos rajonas gana didelis taip, kad galėtų lankyti tą mokyklą apie 80 mokinių. Mokyklos daržas stovi toj vietoj, kur subėga keturi keliai.
Dabartinėj mokykloj gyvena mirusio Baltriukonio (Giluišių mokytojo) žmona su savo vaikais taip, kad užėmę visą namelį (viso ten 3 kambariai: 1 klasė ir 2 kamb. mokytojui. Atėjus naujam mokytojui būtų nepatogu su butu, reikėtų kur kitur gyventi, gal pas artimą ūkininką galėtų kambarį gauti. Prie mokyklos yra tvartai. Mokyklos žmonės labai nori ir prašė, kad rudenį duotų jiems mokytoją būtinai.
Toji mokykla stovi ant pat demarkacijos linijos, iš rudens lenkai neleido vaikams lankyti mokyklą, bet vėliau leido ir mokinių būtų buvę gana daug, bet nelaimė mirė mokytojas.“ (Faksimilė iš Seinų apskrities pradedamųjų mokyklų Instruktoriaus rašto)
Giluišiai nesulaukė didesnės mokyklos, pastatytos jau už valdiškas lėšas. Patį kaimą ištikęs skaudus smūgis (dalis jo žemių kartu su visu Punsko ir Seinų kraštu po atkaklių mūšių buvo atplėšta nuo Lietuvos ir atiteko Lenkijai) atsiliepė ir mokyklos darbui. Ji nunyko.
Tikiuosi, kad knygnešio sodyba Giluišiuose vis sukvies draugėn kadaise atskirtus Punsko krašto žmones, jų ainius. Ir kas šiandien atsakys, kaip klausia lietuvybės tvirtintojas Punsko krašte poetas Sigitas Birgelis 2012 m. „Aušros“ leidyklos išleistoje poezijos knygoje „Septintas nakty“:
ar lenkiškai lyja lietus
Punske
einantiems laukais
į Lietuvą
ar lenkiškai lyja
L i e t u v a
Punske
ir Seinuose? (p. 13)
Į šį klausimą tebeieško atsakymo ir aukščiausi mūsų valstybės vadovai. Panašu, kad nelengva jį rasti.
Ilgą sovietmečio laiką šis Lietuvos kampelis – Giluišiai – buvo ne tik valstybės pakraštys, bet ir neprieinama pasienio zona, tarsi neegzistuojanti žemė, ištrinta iš žemėlapio.
Nepalankus laikas pragaišina vietų, kai kada – net valstybių vardus. Turime prisiminti, kad arti šios vietos susieina net trijų baltų genčių žemės – Lietuvos ir išnykusių Prūsos ir Jotvos. Jų grimzdimą nebūtin vėl labai jautriai išsako Sigitas:
koks tuščias laukimas
koks įžūlus nebuvimas
skersai ir išilgai laiko. (p. 140)
Visa tai mes patyrėme, bet iškentėme ir – kokia laimė – mes sulaukėme! Ir šiandien galime laisvai priminti pasauliui istorines TIESAS, tiesiog jaučiame pareigą tai daryti.
Todėl 2005 m. sunaikintos knygnešio sodybos vietoje Giluišiuose pastatėme atminimo akmenį, 2008 m. rudenį, kai buvo nuimta pasienio spygliuota tvora, akmuo buvo pašventintas, o Sangrūdos ir Punsko krašto knygnešių bei sunaikinto kaimo atminimui pasodinti ąžuoliukai. Į paminėjimą tąsyk gausiai susirinko garbūs žmonės iš knygnešio gimtojo Punsko krašto ir iš visos Lietuvos.
O šiandieną džiaugiamės artimųjų pagamintu stendu, kuris čia įtvirtintas Giluišių sodybos aplinka besirūpinančios Sangrūdos seniūnės Marytės Skilandienės pastangomis. Jis neša žinią: čia buvo Giluišių kaimas, čia gyveno Lietuvos ūkininkas Vincas Markevičius, visomis išgalėmis priešinęsis carinės Rusijos užmačioms atimti lietuvių raštą ir kalbą – mūsų tautos savastį. Sustokime prie jo minutėlei. Susimąstykime apie praeitį, atsakingai galvokime apie Lietuvos ateitį, dirbkime jos labui.
Giluišiuose atminimo renginį „Lietuvybės valandėlė“ vedė visur suspėjanti darbštuolė Angelė Bapkauskienė. Jos akordeonui pritariant sugiedojome Lietuvos himną, pabaigoje – „Lietuva brangi“. Bibliotekininkės Margaritos Žardeckienės paruoštos mergaitės paskaitė eilėraščių apie knygnešius. Džiaugėmės vėl sulaukę svečių iš Punsko, senelio kaimynų Burinskų ainių, kitų knygnešių artimųjų – Jono Kaluškevičiaus iš Būdviečio vaikaitės Salomėjos Jotautienės bei daraktoriaus iš Svidiškių Juozo Silicko vaikaitės Irenos Šmitienės. Dalyvavo būrelis Vinco Markevičiaus artimųjų bei jų bičiulių iš Kauno, Kaišiadorių ir Panevėžio.
Iškilmių dalyviai prie stendo
Dėkinga esu punskietėms mokytojoms, vis apsilankančioms su vaikais prie atminimo akmens Giluišiuose ir prie knygnešių kapų Sangrūdoje, poetui Sigitui Birgeliui už tai, kad seka, renka ir nuolat pateikia žinias apie knygnešius, už jo eilėraščius apie neblėstančius šito krašto rūpesčius – Jotvą ir Lietuvą.
Tikiuosi, čia apsilankys ir Sangrūdos mokiniai, sodinusieji Giluišiuose ąžuoliukus.
ŽINIA yra. Telieka ją skaityti.
Knygnešio vaikaitė G. Markauskienė
2012 08 26, GILUIŠIAI