„Visas krikščionio gyvenimas yra tartum ilga maldinga kelionė į Tėvo namus – Tėvo, kurio besąlyginę meilę kiekvienam žmogui, o ypač „sūnui palaidūnui“, kasdien vis labiau pažįstame. Tokia kelionė vyksta kiekvieno žmogaus sielos gelmėse, tikinčiųjų bendruomenėse, o per jas – ir visoje žmonijoje.“
Popiežius Jonas Paulius II. Apaštališkasis laiškas Tertio millennio adveniente, 49.
Šiuolaikiniam žmogui atrodo, kad jis gali viską, ypač jei turi pakankamai pinigų, ir jam nereikalingas nei tikėjimas, nei Dievas, nei bažnyčia su savo „nuobodžiom” apeigom. Beje, nesusimąsto, dėl ko jį tie geri dalykai ištinka; galbūt jam atrodo, kad tik nuo jo priklauso sėkmė ir laimė. Tačiau dėl tokio nedėkingumo ir puikybės gyvenime atsitinka dalykų, kurių negalima sustabdyti pinigais ar intelektu: nepagydomos ligos, įvairiausios nelaimės – avarijos, stichijos ir pan. Tuomet ir tie, kuriems Dievas nebuvo reikalingas, skuba į bažnyčią, „užperka” mišias ir dar priekaištauja, kad Dievas tyčia nepadeda… Deja, malones reikia užsitarnauti. Teisingo kelio reikia ieškoti jau iš anksto, o tikėti – visada, ne tik tada, kai mus užgriūva sunki gyvenimo našta.
Kiekvieno mūsų gyvenimo kelias baigiasi vienodai. Ar jis nuves mus tiesiai pas Tėvą, priklauso nuo to, kiek klausysime ir vykdysime Jo įsakymus.
Vienas būdų pažinti Dievą ir save patį yra piligriminė kelionė. Piligrimų kelionės tikslas – šventa vieta ar šventas objektas. Tokiose vietose jaučiamas dieviškumas ar šventybė. Piligrimystės vietos dažniausiai yra tos, kurios susijusios su religijos atsiradimu (Jeruzalė, Betliejus), jos įkūrėjų, pranašų ar šventųjų gyvenimu. Šventos vietos – tai ir tos vietos, kur konkretus žmogus patyrė apsireiškimą, pvz., Švč. Mergelės Marijos apsireiškimų vietos Lurde, Fatimoje, Šiluvoje ir kt. Piligriminėse vietose saugomos šventųjų relikvijos, šventi paveikslai, ikonos, skulptūros. Keliaujant į tokias vietas, galima pažinti ir savo vidinį, dvasinį pasaulį; išpažinti ir liudyti tikėjimą, pagilinti dvasinį gyvenimą, labiau atsigręžti į Dievą, atlikti atgailą, tesėti įžadus, išprašyti sveikatos, dvasinių ar medžiaginių gėrybių, susipažinti su ypatingomis Dievo malonės pasireiškimo vietomis. Piligriminė kelionė yra išsilaisvinimo ir apsivalymo kelias, kurį perėjęs maldininkas labiau pajunta savyje dvasinio gyvenimo atsinaujinimą.
Į rugsėjo mėnesį vykstančius Švč. Mergelės Marijos Gimimo atlaidus (Šilines) Šiluvoje plūsta piligrimai ne tik iš Lietuvos, bet ir iš kitų šalių. Tradiciškai kiekvienos parapijos bendruomenių atstovai su savo kunigais keliauja į Šiluvą. Atvykę maldininkai skuba pasimelsti priešais jau kelis šimtmečius malonėmis garsėjantį Švč. Mergelės Marijos paveikslą, esantį Šiluvos bazilikos didžiajame altoriuje, aplanko Apsireiškimo koplyčią. Jos altoriaus pamatuose yra akmuo, ant kurio, manoma, apsireiškė Švč. Mergelė Marija. Šiluvos Mariją žmonės vadina Ligonių Sveikata, nes daugelis čia apsilankiusių ir prašiusių dvasinės ar fizinės sveikatos pasveikdavo.
Rugsėjo 7-9 dienomis į piligriminę kelionę į Šiluvos atlaidus buvo išvykę Punsko Kovo 11-osios licėjaus trečiokai (jie keliavo pėsčiomis nuo Kryžių kalno iki Šiluvos apie 70 km), o rugsėjo 8 d. – apie 50 asmenų grupė iš Punsko ir Seinų krašto dalyvavo Švč. Mergelės Marijos Gimimo (Šilinių) šventėje.
Iš tikrųjų tam, kad įsigilintum į maldą ir pažvelgtum į sielos gelmes, reikia turėti daugiau laiko susikaupimui. Mūsų vieną dieną trukusią kelionę sunku pavadinti tikra šventkelione – atvažiavome be jokio vargo, aplankėme svarbiausias vietas, dalyvavome šv. Mišiose, dar nuvykome į Kryžių kalną, kur palikome savo rūpesčių kryželius… Tačiau, manau, kiekvienas suspėjome pasimelsti Šiluvos Marijai dėl atsivežtų intencijų, padėkoti Jai už suteiktas malones. Širdyse pasiliko įspūdis ir noras sugrįžti čia vėl, rasti atsakymus į klausimus, į kuriuos dėl skubėjimo nepavyko dar atsakyti; dar kartą susikaupti ir bandyti ieškoti kuo tiesesnio kelio pas Dievą.
Išsamesnės informacijos apie Šiluvos Švč. Mergelės Marijos apsireiškimą, baziliką, koplyčią ir atlaidus ieškokite tinklalapyje www.siluva.lt
Božena Bobinienė