Nemažą vietinės bendruomenės problemų dalį lemia krašto, kuriame ji gyvena, ekonominė, socialinė padėtis. Turtingas ekonominiu požiūriu regionas didina vietos bendruomenės gyvenimo kokybę, o tai išlaisvina naujas iniciatyvas kultūros, saviveiklos ir kt. srityse. Žmonės nesipyksta. Jiems gera gyventi. Istorikai jau rašė apie kadaise organizuotas punskiečių „talkas“, kurių metu buvo tiesiami pirmieji telefono laidai, apie kokius kiti, net Lenkijos didieji regionai, tuomet tik svajoti tegalėjo. Kaimynams lenkams tai buvo fenomenas. Sunkiai suvokė, kaip žmonės gali susitelkti ir tiek daug visuomeniškai dirbti bendram tikslui. Tai išskirtinis punskiečių bruožas. Bet jis galėjo atsirasti tik darnioje ir tikinčioje savo ateitimi bendruomenėje.
Kultūros ir ypač brangiai kainuojančio švietimo išsaugojimas priklauso visų pirma nuo tam tikslui valstybės skiriamų lėšų kiekio. Jeigu valstybės dotacija per maža, dažniausiai tenka ieškoti išteklių savivaldybėje, ir ne visuomet pavyksta rasti. Tuomet kyla problemų. Juk Punsko savivaldybėje prasidėjusios diskusijos dėl vėjo jėgainių statybos tikslingumo taip pat susijusios su tuo pačiu klausimu – kaip rasti reikiamų lėšų, siekiant išvengti savivaldybės bankroto, ir gebėti vykdyti naujas investicijas. Ir nereikėtų supaprastintai manyti, kad tai susiję tik su šaligatvių taisymu ar naujų kelių asfaltavimu, nes jie bus nereikalingi, jeigu žymiai sumažės tų, kurie jais vaikščios ar važinės. Brangiausiai kainuoja, bet tuo pačiu ilgalaikėje perspektyvoje daugiausia krašto plėtrai naudos atneša investicijos į žmones – jų švietimas, naujų darbo vietų kūrimas, įvairiais būdais skatinimas pasilikti gimtinėje ir dirbti jos labui. Kai stebiu diskusijas, tai atrodo, kad dėl būtinumo gelbėti Punsko savivaldybės biudžetą visų nuomonės sutampa, skiriasi tik požiūris į būdus, kaip tai galima būtų efektyviai pasiekti – kad ir keliai būtų asfaltuoti, ir nemažėtų žmonių, kuriems gera bus Punske gyventi.
Reikalas tuo labiau komplikuotas, kad tai specifinė savivaldybė, kurioje (vienintelėje Lenkijoje) lietuvių tautinė mažuma turi galimybes reikštis visose gyvenimo srityse, t. y. dar gali regeneruoti savo jėgas ir atsinaujinti – turi mokyklas (nuo darželio iki vidurinės mokyklos), kultūros namus, muziejus, žurnalų redakcijas, ekonomines bendroves, kuria poeziją, leidžia knygas, vaikus, jeigu tik nori – krikštija lietuvių kalba, stato naujus namus ir savarankiškai sprendžia, kurias aikštes ar skersgatvius pirmiausia tvarkyti. Kai ši grandis pažeidžiama, reikalai komplikuojasi.
Kilusios diskusijos dėl vėjo jėgainių lokalizacijos ir nerimas dėl ateities kaip tik tą dar esantį bendruomenės gyvybingumą patvirtina. Todėl nereikia stebėtis diskusijų jautrumu, nes tiek vienas, tiek kitas neapgalvotas sprendimas gali lemti bendruomenės likimą. Paradoksas tas, kad tiek savivaldybės vadovai, tiek tie, kurie protestuoja – vienodai teisūs. Punskui būtinos investicijos, kad galėtų išsaugoti tai, ką šimtmečiais čia gyvenę žmonės kūrė. Nuo civilizacijos naujovių nepabėgsime. Kito kelio nėra. Kita vertus, ne visos civilizacijos atneštos naujovės gali būti tinkamos šiam tikslui pasiekti, ypač jeigu ardo visuomenės harmoningą gyvenimą, supriešina kaimynus, griauna tarpusavio pasitikėjimą. Vėliau tai atkurti gali būti labai sudėtinga. O gal įmanomas trečias kelias?
Kilus tarpvalstybiniams ginčams dėl lenkų tautinės mažumos padėties Lietuvoje, Lietuvos Premjeras Andrius Kubilius pasiūlė Lenkijos Premjerui Donaldui Tuskui (Donald Tusk) sukurti ekonominės-socialinės plėtros programą pietryčių Lietuvos ir Seinų krašto regionams. Pasak Lietuvos Premjero, tai esminis klausimas norint sudaryti tinkamas sąlygas tautinių bendruomenių gyvybingumui palaikyti, kad jaunieji, išsilavinę punskiečiai nenorėtų emigruoti į Kauną ar Vilnių, o šalčininkiečiai į Varšuvą. Mūsų nelaimei, tuo metu tvyrojo kitos nuotaikos, ir šis pasiūlymas Varšuvoje nesulaukė jokios teigiamos reakcijos. Tai nereiškia, kad turėtumėme jį užmiršti. Neturėtume užmiršti, kadangi Seinų apskrityje, esant dabartinei padėčiai, pačios savivaldybės savo ekonominių problemų neišspręs, nebent ras būdų, kaip tik nuolat lopyti biudžetus, nesitikint žymesnių plėtros perspektyvų.
Seinų apskritis buvo įkurta politiniais sumetimais, norint, kad lietuvių tautinė mažuma galėtų lengviau išsaugoti savo tautinę tapatybę. Bent teoriškai taip gražiai visa tai turėjo atrodyti. Realybė pasirodė kita, todėl reikėtų prie šio klausimo grįžti ir kelti Seinų apskrities specialios ekonominės plėtros programos kūrimo būtinumą. Tam reikalinga valstybės finansinė parama, be kurios, kaip rodo paskutiniai Lenkijos visuotinio gyventojų surašymo duomenys, lietuvių tautinė mažuma greit išnyks. Tokia programa būtų naudinga visoms Seinų apskrities savivaldybėms ir jų gyventojams. Todėl punskiečių iniciatyva šiuo klausimu būtų labai reikalinga. Gali kai kam (visai pagrįstai) atrodyti, kad tai neįmanomas arba ilgalaikis procesas, o bandymas įtikinti politikus dėl tokios programos būtinumo primins beviltišką kovą su vėjo malūnais. Tačiau ar Punsko licėjaus kadaise kūrimas ne panašiai atrodė? Ar kas tuomet tikėjosi, kad tas licėjus atneš tiek naudos ir tiek daug mums išugdys puikių viršaičių, verslininkų, organizacijų lyderių? Panašių pavyzdžių galima daug vardinti.
Skirtingai negu pas mus, Lietuvoje jau kelis kartus bandyta kurti ir įgyvendinti specialias programas šalies pietryčių regiono ekonominei plėtrai paspartinti. Pasak Lietuvos statistikos specialistų, šis regionas priskiriamas „probleminiams“ regionams. Nepaisant Vilniaus artumo, jis tinkamai neišnaudoja šios kaimynystės ekonominei plėtrai paspartinti. Neseniai grupė Lietuvos Seimo narių įregistravo įstatymo projektą, kuriuo siekiama sukurti specialų fondą, kurio lėšomis būtų remiamas pietryčių Lietuvos regionas. Kaip galima buvo tikėtis, greit pasigirdo balsų, kad tai tik priešrinkiminis triukas, ir nieko daugiau. Kitą dieną po šios iniciatyvos pristatymo įtakingas Lenkijos dienraštis „Rzeczpospolita“ šią Lietuvos Seimo narių iniciatyvą pavadino „rinkiminiu nacionalistų sumanymu“. Įžvelgtas pavojus Lietuvoje gyvenančiai lenkų tautinei mažumai.
Kodėl nenorima valstybės finansinės paramos pietryčių Lietuvai, kurios gyventojų daugumą sudaro Lietuvos lenkų tautinės mažumos atstovai? Tai jau kitas, ilgesnio nagrinėjimo reikalaujantis klausimas. Viena priežasčių galbūt ta, kad ten gyvenanti tautinė mažuma gana gyvybinga ir neturi priiminėti tokių sudėtingų sprendimų kaip mes.
Petras MAKSIMAVIČIUS, „Aušra“, 2012/17