A. Maksimavičienė: Apie tarpukarį, karą ir pokarį

„Kai mus okupavo, – pasakoja beveik 100-metė Anelė Maksimavičienė iš Ožkinių, – mano brolis Jonas Pajaujis išvažiavo mokytis į Lazdijus, kur buvo perkelta Seinų gimnazija. Aš Punske baigiau pradžios mokyklą, ir tėvai toliau manęs neleido – nenorėjo, kad lenkiškai mokyčiaus. Būdavo, samdydavo daraktorius. Tie daraktoriai – tai mokytesni ūkininkų bernai. Tas, kas turėdavo vieną vaiką, kuriam jau reikia mokytis, berną samdydavo vieną savaitę, kas du – dvi savaites. Mokydavomės lietuviškai skaityti iš maldaknygių. Brolis man nudrožė pagaliuką. Juo vedžiodavome maldaknygėje, kol jos lapus kiaurai pratrindavome.“

Vėliau Anelė, brolio padedama, buvo išsiųsta mokytis į Vilnių. Bet ir ten turėjo mokytis lenkiškoje mokykloje. Ji lenkiškai mokytis nenorėjo. Anelė dar bandė išmokti dailės ir audimo, tačiau sutrukdė karas. Taip ji ir liko be specialybės.

Saulei nusileidus buvo draudžiama išeiti iš savo kiemo. Nuo sienos atlėkę lenkų kareiviai gaudydavo grįžtančius namo. Vaikinus įmesdavo į durpinę ir laikydavo, kol tie gerai vandenyje sušaldavo. O merginas pasiimdavo. Jos turėjo jiems grindis plauti, bulves skusti.

Brolis Jonas Pajaujis baigė Varšuvoje žemės ūkio mokslus ir grįžo į gimtinę dirbti agronomu. Jis įsteigė pieninę Ožkiniuose, paskui – ūkininkams geležies krautuvę. Daug dirbo su jaunimu, mokė jį lietuviškų dainų ir vaidinimų.

„Mano vyras buvo mokytojas, – pasakoja Anelė Maksimavičienė, – todėl, kai užėjo karas, pasitraukė į Lietuvą. Paskui, kai ėjo rusai, čia vėl parbėgo… Lenkai leido ūkininkauti. Tačiau vis vertė stoti į kolūkį. Būdavo, išsivaro vyrą į Punską, sumuša ir liepia bėgti. Manė, kad šaus į nugarą… Kratos namuose būdavo be perstojo – vis neva ginklų ieškojo… Įstojom į tą kolūkį. Bet paskui kolūkis suiro, vėl grįžom prie ūkio. O kai reikėjo eiti į pensiją, žemes reikėjo atiduoti valdžiai. Atidavėm. Prie namų tik hektarą paliko.“

Anelę Maksimavičienę kalbina Punsko Kovo 11-osios licėjaus mokiniai.

(sb), punskas.pl