Apie Rimvydą ir Žaibą (2 d.)

(Tęsinys)

Jurgio Krikščiūno adjutantas, Mockavoje gimęs Vytautas Prabulis-Žaibas į Lenkiją atėjo 1945 m. balandį kartu su dešimt partizanų. Apsistojo pas Vaičiuliškių Pauliukonius, ten, šeimininkams padedant, kartu su kitais įrengė tris bunkerius: vieną netolimoje baloje, vadinamoje Kupstynu, kitą – medžiais apaugusiame Kapčiuko kalno šlaite, trečią – troboje po grindimis. Jauni, linksmi ir draugiški miško broliai be jokio vargo susidraugavo su kaimyninio Ramonų ir kitų kaimų jaunimu. Netrukus beveik kiekviena čia gyvenanti lietuviška šeima turėjo savo namuose „pabėgėlį“.

1945 m. pavasarį Lenkijos sieną perėjo Alfonsas Valenta-Ožys su šešiais partizanais. Jie taip pat nesunkiai surado prieglobstį Punsko krašto ūkininkų sodybose. 50 asmenų lietuvių partizanų grupei ėmėsi vadovauti Miliauskas-Perkūnas. Vienas iš didesnių partizanų telkinių buvo Budzisko kaimas; jame partizanai įrengė tris bunkerius: vieną pas Vincą Judicką, kitą pas Vincą Žukauską, trečią pas Antaną Remindavičių.

Kai 1946 m. kovo mėnesį Punske buvo dislokuojamas Lenkijos pasienio kariuomenės dalinys, Budziskas liko nuošaly, ir mažai kas čia užsukdavo. Partizanai dienas leisdavo bunkeryje, vakarą svečiuodavosi pas šeimininkus.

1946 m. rugpjūčio 12–13 naktį Seinų sienos apsaugos kariuomenė surengė „miškų valymo“ operaciją ir jos metu suėmė daug Seinijoje besislapstančių Lietuvos miško vyrų. Vytautas Prabulis suėmimo išvengė, bet nuo to laiko slapstėsi vienas, kol likimas jį suvedė su Dainavos apygardos štabo Ryšių ir informacijos skyriaus viršininku.

Anų dienų įvykių liudininką Praną Grigutį kalbina Punsko Kovo 11-osios lietuvių licėjaus mokiniai.

– Mes išeisime iš čia, – kalbėdavo Rimvydas. – Kur? Nesvarbu. Kai reikės, jus surasime, bet jūs mūsų neieškokit.

Svarbu buvo parengti fiktyvius dokumentus. J. Krikščiūnas, V. Prabulis ir A. Kvedaravičius nuotraukas turėjo, Bronius Saveikis – ne. Reikėjo jį nufotografuoti. Bet kaip? Fotografo į bunkerį neatvesi, o Bronius į fotoateljė nenueis. Pranas prasitarė, kad Peleliuose gyvena Pečiulienė, kurios vyras turėjo fotoaparatą. Pečiulis buvo didelis lietuvių patriotas, už veiklą Lietuvai lenkų nuteistas mirti (vėliau bausmė pakeista kalėjimu iki gyvos galvos). Užėję vokiečiai jį paleido, bet kalėjime jis prarado sveikatą ir greitai mirė. Jo žmona taip pat ne vienam partizanui padėjusi. Ji, be abejo, turi vyro fotoaparatą, tik ar sutiks? Pečiulienė, išgirdusi reikalą, tarė:

– Gink Dieve, negaliu, vaikai liks našlaičiai. Tegul jie neina nei pas mane, nei pro mane.

– Ne, tai ne, – tarėsi Pranas su Veronika, – nieko nepadarysi, reikia ieškoti kitų būdų.

Aleksandraukoje ar Mikalajaukoje gyveno toks Burba. Lenkas, bet jo vyresnysis sūnus geriau kalbėjo lietuviškai nei kuris nors kaimietis.

– Pasakysim, – svarsto jie, – kad gavome giminių iš Amerikos laišką, jog mes negalime ten vykti, o jie pas mus, tai jiems nors šeimos nuotrauką nusiųsim.

Burba sutinka padaryti nuotrauką. B. Saveikis išeina iš slėptuvės, nusiskuta, nusiprausia, apsirengia Prano kostiumu. Jei ne išbalęs jo veidas, atrodytų visai kaip namiškis. Burba, kaip žadėjo, atvažiuoja dviračiu. Padaro Judickams ir Grigučiams nuotraukas. Kai nori vykti atgal, Pranas jį užkalbina:

– Gal padarytute pasui nuotrauką, čia vienas mano giminaitis iš Žvikelių nori.

– Kodėl ne. Duokit paklodę.

Veronika kabina baltą paklodę ant sienos. Bronius Saveikis nėra dzūkas, bet dzūkiškai porina su fotografu kaip tikras žvikeliokas.

Namiškiai laukia dieną, kitą, bet fotografo ir nuotraukų kaip nėra, taip nėra. Jau pradeda nerimauti, bet trečią dieną dviračiu atvažiuoja Burba ir atveža nuotraukas.

„Švarius“ pasus partizanams parūpino Punsko Janušauskas (Natalijos Briliūtės-Janušauskienės vyras), senas Antano Kvedaravičiaus pažįstamas. Reikėjo lenkiško paso, kurio pavyzdžiu miško broliai padirbtų dokumentus. Prašyta ryšininkų. Nesutinka P. Remindavičius, net ištikimiausios Teklė Pauliukonytė ir Veronika Judickaitė (Prano žmona) dokumentų nenori duoti. Pokariu pasienio gyventojai be paso negali net už kampo pajudėti. Pranas partizanams atsakyti negali, toks jau jo būdas. Galvoja: jei paso prireiks, pasakys, kad buvo turguje Suvalkuose ir pametė ar kas nors jį ištraukė. Manė – atsiras, todėl valdžiai nepranešė.

Po savaitės partizanai Pranui pasą grąžina. Parodo jam ir tuos padirbtus dokumentus. Jie tokie patys kaip jo: ir rašalas, ir parašas, ir antspaudai tokie patys. Neatskirsi, kad netikri.

(Bus daugiau)

(sb), punskas.pl