Apie Rimvydą ir Žaibą (3 d.)

(Tęsinys)

Dainavos apygardos štabo Ryšių ir informacijos skyriaus viršininkas, partizanų kapitonas Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas žinojo, kad ginkluoti Lietuvos pogrindžio vyrai, siųsti į svetimą valstybę, jos teritorijoje turi veikti specifiškai, o savo veiksmus derinti su lenkų pogrindžio atstovais.

1947 m. žiemą Pauliukonių sodyboje įvyko istorinis susitikimas: jo metu J. Krikščiūnas-Rimvydas susitarė žodžiu su Suvalkų-Augustavo apygardai atstovaujančiu Michalu Kaščiku (Michał Kaszczyk) dėl teritorijos, kurioje gali „netrukdomai“ veikti Lietuvos partizanai. Buvo nustatyti ryšių punktai ir aptarti kiti reikalai. Vakarinė teritorijos, kurioje gali slapstytis lietuviai, riba ėjo keliais Budziskas–Šipliškės–Žabariškės–Seivai–Krasnavas.

Po šio susitikimo penki Lietuvos partizanai kartu su lenkų partizanais, kuriems vadovavo Juzefas Milucia (Józef Miłucia), puolė Šipliškių pašto įstaigą bei milicijos postą. Tai vienas iš nedaugelio žinomų atvejų, kai Lietuvos partizanai Lenkijos teritorijoje kartu su lenkais dalyvavo puolamuosiuose kariniuose veiksmuose.

Ne visada lenkų ir lietuvių bendradarbiavimas buvo idiliškas. Pasitaikydavo ir išdavysčių. Lenkų partizanų grupei vadovaujantis Petras Burdinas – neabejotinai lietuvių kilmės asmuo – nemažai prisidėjo prie J. Krikščiūno-Rimvydo ir V. Prabulio likvidavimo. Jo ryšiai su Apskrities viešojo saugumo įstaiga (PUBP) iki šiolei nėra išaiškinti. 1946 m. liepos 11 d. jis buvo suimtas ir priverstas bendradarbiauti. Saugumo dokumentuose jis įvardijamas kaip „Kabel“ arba informatorius „Gil“. Gan plačiai žinomas jo pabėgimas iš traukinio 1948 m. birželį. Nežinia tik, ar jis tikras, ar saugumo surežisuotas. Šiaip ar taip, Burdinas po to ne kartą susisiekė su saugumo įstaigos karininkais. Nuo 1948 m. birželio iki 1949 m. birželio jis pranešė lenkų saugumui apie du besislapstančius Lietuvos partizanus ir šešis jų padėjėjus ryšininkus. Burdinas susipažino su Šipliškių miške besislapstančiu Vaitakiemyje gimusiu Alfonsu Mielkumi-Milko. Jis įgijo Mielkaus pasitikėjimą ir kurį laiką su juo kartu slapstėsi. Mielkus, neįtardamas, kad Burdinas saugumo užverbuotas agentas, papasakojo jam apie kitus partizanus, apie savo draugą V. Prabulį, kad Ramoniškių kaime jis turįs merginą. Burdino informacija lenkų saugumui buvo nepaprastai vertinga. 1949 m. lapkričio 16 d. Mielkaus slėptuvė Teklinavo kaime buvo apsupta. Saugumas norėjo žūtbūt jį suimti gyvą. Mielkus atsišaudydamas žuvo, Burdinas paspruko, bet vos išgelbėjo savo gyvybę. Po šio įvykio jis nutraukė ryšius su saugumu ir grįžo į lenkų partizanų gretas.

1949 m. vasarą J. Krikščiūnas paskutinį kartą bandė vykti į Vakarus. Reikėjo rasti žmogų, kuris partizanus palydėtų į Suvalkų traukinių stotį. Miško broliams talkinti sutiko N. Briliūtė-Janušauskienė. Partizanai norėjo, kad ji vestų šoniniais keliais, ne plentu, bet Natalė bijojo paklysti ir siūlė keliauti geležinkelio bėgiais.

Budziską J. Krikščiūnas ir V. Prabulis paliko liepos 26 d. Deja, ties Suvalkais jie susidūrė su geležinkelio sargyba. Po susišaudymo Rimvydas, galbūt nujausdamas išdavystę, kelionę nutraukė ir grįžo į Punsko kraštą. Keturių asmenų grupė pasidalino į dvi dalis: vienoje buvo Krikščiūnas ir Prabulis, kitoje – B. Saveikis ir A. Kvedaravičius.

Rimvydas ir Žaibas Šlynakiemio kaimo gyventojo Aleksandro Jakimavičiaus laukuose išsikasė naują bunkerį.

(Bus daugiau)

(sb), punskas.pl