Apie Rimvydą ir Žaibą (5 d.)

(Tęsinys)

Tęsiame pasakojimą apie 1949 m. gruodžio 15 d. Šlynakiemyje žuvusių Jurgio Krikščiūno-Rimvydo ir Vytauto Prabulio-Žaibo ryšininkų Veronikos ir Prano Grigučių likimus.

Suimtus Praną Grigutį ir jo žmoną Veroniką saugumas nuveža į Suvalkus.

Kalėjimo viršininkas, pamatęs išvargusį ir sušalusį suimtąjį, iškošia: Dać temu dobre miejsce (Šitam duot gerą vietą). Veda jį ilgu tamsiu koridoriumi, jo sienos pilnos užrašų žmonių krauju. Įvaro į drėgną tamsią celę be langų. Patalpoje vandens iki kulnų. Iš gretimos celės girdėti pažįstami balsai. Pranas atpažįsta Budzisko Žukausko, Pašalčių Valinčiaus, Šlynakiemio Jakimavičiaus ir kitų kaimiečių balsus. Vakarėjant koridoriuje pasklinda lietuviškai giedamas rožančius, aidi kankinamų žmonių, tiek moterų, tiek vyrų, riksmas, verksmas, dejavimas. Tai budeliai laužo suimtųjų kojas, rankas, pirštus, neria adatas po nagais, rauna žmonėms plaukus, daužo galvas į sienas.

 

Kitą rytą sargybinis išvaro jį į nedidelį kiemelį ir stebi, su kuo pasisveikins, ką užkalbins. Jis apsimeta nieko nematąs, nieko nepažįstąs. Tardymo ilgai laukti netenka. Dar tą pačią dieną atveda jį į kamerą, mandagiai paprašo atsisėsti ir sako: „Pasakysi, ką žinai, prisipažinsi, tai paleisim.“ Kaip ir žmoną Veroniką, kuri atseit viską pasakė, prisipažino, ir jau yra namuose. Pranas įtaria saugumiečių klastą. Jie su žmona, tikėdamiesi, kad gali atsidurti tokioje padėtyje, buvo susitarę, kad vienas apie kito veiksmus nieko nežino ir nieko nepasakoja, nesistengia viens kito ginti.

– Ką aš prisipažinsiu, kad žmona prisipažino? – sako Pranas Grigutis. – Aš nežinau, ką ji veikė. Mes neseniai susipažinome, neseniai susituokėme. Ji man nieko nepasakojo. Niekas pas mus nevaikščiojo, su niekuo reikalų neturėjau, nieko nežinau.

– Tu rupūže, – nusikeikia tardytojas, – tuoj kalbėsi kitaip.

Ima Praną už kupros, veda prie sienos ir kelis kartus smarkiai trenkia galvą į sieną, mušamajam net akyse sužaibuoja. Iš pramuštos kaktos ima sroventi kraujas.

Prie stalo sėdėjęs ir iki šiol tylėjęs vyras rusiška uniforma neiškentęs nusikeikia, atsistoja ir ima kankinamąjį už smakro.

– Ty bandyckie ścierwo. Wiesz, gdzie zdechniesz? W Sybirze! (Tu, banditų išpera, ar žinai, kur gaiši? Sibire!)

Pranas bando aiškinti:

– Aš Lenkijos pilietis. Varšuvą padėjau atstatyti…

Rusas neiškentęs vožia Pranui kėde per kojas. Pastarasis sukniumba ant žemės ir kuriam laikui praranda sąmonę.

Po gaivinimo šaltu vandeniu procedūros jį vėl ima tardyti. Šįkart liepia gulti ant žemės. Du iš šonų sustoję budeliai muša lazdom šaukdami: Za Leninu, za Stalinu, za vsio! (Už Leniną, už Staliną, už viską!) Kitame stalo kampe sėdintis lenkas įsako budeliams liautis. Jis dedasi esąs geras žmogus. Liepia kankinamąjį pakelti, pasodinti ant kėdės. Teiraujasi jo:

– Pasakyk savo vardą ir pavardę, kur ir kada gimei.

– Pranas Grigutis. Gimiau Trakiškėse.

Rusų uniforma apsivilkęs ir medaliais apsikabinęs vyras net aikteli. Pašokęs pribėga prie tardomojo ir pagriebęs už smakro surinka:

– Trakiškiuose! Vadinasi, banditų išpera, pabėgėlis iš Tarybų Sąjungos!

Pranas lėtai aiškina, kad gimė Trakiškėse, Lenkijoje, šalia Punsko, ne Trakiškiuose Lietuvoje, kad niekada nebuvo toj jo Tarybų Sąjungoje ir niekada nenori būti. Tardymas baigiasi, bet Prano laukia dar daug panašių, gal ir žiauresnių, akistatų su jokių žmogiškųjų jausmų neturinčiais sadistais – budeliais.

Po kelių mėnesių tardytojai surašo protokolą ir pakiša Pranui po nosim, kad šis perskaitęs pasirašytų. Pranas nesutinka to padaryti. Jis iškošia: „Viskas neteisybė. Eglinėje gyvenau laikinai, kaip kampininkas, o ne šeimininkas. Buvau atsikėlęs pas žmoną, nes trobesiai Trakiškėse per frontą sudegė. Paklauskit Eglinės kaimo seniūno, pasiteiraukit Punsko valsčiuje.“

Matydami, kad tardymas neduoda jokių rezultatų, saugumiečiai nelabąjį perveža į Olecko kalėjimą ir pasodina celėje su Lietuvos lenku. Pastarasis dedasi labai išsigandęs, vis kartoja: „Kas dabar bus?“ Pasakoja apie save, stengiasi, kad pasakotų ir Pranas. Šis įtaria jį esant saugumo užverbuotą agentą ir atsako: „Nieko nebus. Aš nekaltas. Nežinau, dėl ko jie mane čia laiko.“

Pranas, nepaisant tardymų ir kankinimų, neprisipažįsta. Saugumiečiai, nesuradę kaltinimų, po trijų mėnesių jį turi paleisti. Išleisdami įspėja: „Jei nors kartą susidėsi su kuo nors, padėsi banditams, veiksi prieš Lenkijos Liaudies Respubliką, prasitarsi kam nors, ką čia veikei, matei, patyrei ir girdėjai, suimsim tave ir vėl pasodinsim, bet tada iš čia jau neišeisi.“

Pranas, grįžęs namo, žmonos, kaip ir tikėjosi, nerado. Apie jos likimą sužinojo iš pačios.

Veroniką saugumiečiai nuvežė į Balstogės saugumo kalėjimą. Čia buvo laikomi sunkiausius kaltinimus turintys asmenys. Ją tardė 6 mėnesius. Saugumiečiai pas jos brolį rado keletą Lietuvos partizanų nuotraukų. Vienoje iš jų buvo Jurgis Krikščiūnas su partizanų būriu ir jauna mergina. Nuotrauka padaryta žiemą kažkur pamiškėje. Kareiviška uniforma apsirengusi mergina buvo labai panaši į Veroniką. Saugumietis, vartydamas nuotrauką, kreipėsi į ją:

– Patrz, gnido, czy nie ty?! Nie ty?! (Žiūrėk, glinda, ar ne tu?! Ne tu?!)

– Ne. Ne aš.

Veronika pažiūri į nuotrauką. Joje moteris taip panaši, kad net sunku patikėti. Ir galva, ir kakta, ir akys, ir lūpos, ir smakras tokie patys kaip jos. Saugumiečiai žiūri į ją iš vienos pusės, iš kitos ir keikiasi:

– No patrz, k…, czy nie ona? Nie ona? (Na, žiūrėk, rupūže, ar ne ji? Ne ji?)

Jie aprengia ją kareiviška miline, kiša automatą į rankas, vaikštinėja aplink, vėl keikiasi ir šaukia:

– Patrz, ścierwo. To ty! (Žiūrėk, išpera. Tai tu!)

Atveda fotografą, šis nufotografuoja ją, apsirengusią partizanų uniforma. Kitądien tardytojai Veroniką tardo rankose laikydami nuotrauką.

– No, patrz, k…, a nie mówiłem, że to ona? (Na, žiūrėk, rupūže, ar nesakiau, kad tai ji?)

Veronika neprisipažįsta. Ją nuveda į tamsią mažą celę. Vandens iki kelių. Liepia stovėti, nesiremti į sieną. Lėtai slenka minutė po minutės, valandos atrodo amžinybė. Vienam iš sargybinių ne svetimi žmogiški jausmai. Jis leidžia jai kartais atsiremti į sieną, tik įspėja: jei išgirs duris girgždant – tegul stovi, kaip liepta. Kitas sargybinis tikras sadistas. Kai Veronika nejučiomis pečiais paliečia sieną, šis automato buože trenkęs jai į krūtinę surinka:

– Stój k…! (Stovėk, rupūže!)

Kitą parą Veronikai lengviau. Sutinsta kojos ir rankos, sudrimba kūnas. Nejaučia jo. Po trijų parų, 3 valandą ryto, vienas iš trijų vyresnių saugumiečių, pamatęs, kad ji dar gyva, liepia išnešti Veroniką į celę. Čia daug moterų. Visos uždarytos už bendradarbiavimą su partizanais. Tarp jų yra viena gydytoja. Moterys, pagriebusios leisgyvę, beveik be sąmonės Veroniką, guldo ant lovos, nurengia, ištrina kojas, rankas, nugarą, visą kūną, apkloja antklodėm. Veronika užmiega.

Pabunda vakarop visa suprakaitavusi. Negali nei rankos, nei kojos pajudinti, nei burnos praverti. Moterys bando ją papenėti, vėl ištrina kūną, pervelka sausais drabužiais. Veronika pramiega kitos dienos ir pusryčius, ir pietus. Pabunda prieš vakarienę. Nuryja keletą kąsnių. Moterys vėl ištrina ją, vėl ištrina ir perrengia. Ir taip kasdien dvi savaites. Palaipsniui ji atgauna jėgas.

(Pabaiga)

(sb), punskas.pl