Paskelbta punkas

Iš ciklo „Visi keliai veda per biblioteką“. Aleksandrijos biblioteka

1. Aleksandrijos biblioteka. Bibliotheca Alexandrina.

III a. p. m. e. Aleksandras Makedonietis užkariavo Egiptą. Nilo deltoje 332 m. p. m. e. jis įkūrė savo miestą – Aleksandriją. Tai buvo didžiausias miestas Viduržemio jūros baseine ir didžiausias kultūros centras. Reikšmingiausios šiam nepaprastam mieste buvo bibliotekos. Viena iš jų įrengta Dzeuso šventovėje, kita – prie mūzų šventovės. Jas supo parkai ir sodai. Erdviose salėse stovėjo įžymių rašytojų bei mokslininkų siluetai, figūros. Jokių kitų puošmenų čia nebuvo, kad neblaškytų skaitytojų dėmesio. Skaityklos langai – nukreipti į rytus, nes dirbama buvo tik paryčiais.

Aleksandrijos bibliotekų turtai buvo renkami keletą šimtmečių. Galutinai surinkta apie 700 000 rankraščių, knygų ir įvairių tekstų, tarp jų – didžiųjų graikų dramaturgų Eschilo, Sofoklio, Aristofano, Euripido, filosofų Platono, Aristotelio ir kitų to meto įžymybių veikalai. Ši biblioteka tapo pasaulio kultūros centru, kuriame lankydavosi rašytojai bei mokslininkai. Kaip teigia Carl Sagan, Aleksandrijos biblioteka buvo istorinė proga pradėti plėsti mokslinę civilizaciją. Didžiausi pasaulio protai ten padėjo pamatus rutuliotis matematikai, biologijai, astronomijai, literatūrai, geografijai ir medicinai.

Vaisiai greit buvo pastebėti. Eratostenas tiksliai apskaičiavo Žemės rutulio dydį, nubrėžė pasaulio atlasą ir įrodė, kad į Indiją galima patekti jūros keliu plaukiant į vakarus nuo Ispanijos. Hiparkas žinojo, kad žvaigždės gimsta, sensta ir miršta. Euklidas parašė geometrijos vadovėlį, kuriuo dar ir dabar naudojamės. Galenas parengė gydymo ir anatomijos pagrindus, kuriais medicina naudojosi net iki Renesanso laikų.

Čia išsirutuliojo literatūros kritika, išversta hebrajiškos Biblijos versija. Ptolemėjai buvo didžiausi ir ištikimiausi mokslo minties saugotojai. Jie negailėjo savo turto, kad įsigytų kiekvieną graikišką knygą ar kiekvieną veikalą, nupirktą Afrikoje, Persijoje, Indijoje, Palestinoje arba kitose pasaulio vietose. Ptolemėjas III Euergetas kreipėsi į Atėnų gyventojus, kad paskolintų Sofoklio, Eschilo ir Euripido kūrinius. Kai šie nenorėjo skolinti tokių brangių manuskriptų, Ptolemėjas davė labai didelį užstatą, o vėliau jo išsižadėjo, kad originalus turėtų bibliotekoje. Atėniečiams supykus, jis grąžino kopijas. Graikai labai rūpinosi literatūrine kūryba ir mokslo raida. Populiarino ir finansavo mokslinius tyrimus. To dėka plėtojosi naujos mokslo sritys.

Į Aleksandriją važiavo žmonės iš viso pasaulio. Vieni atvykdavo mokytis, kiti dirbti. Kiekvieną dieną atplaukdavo čia laivai, pilni įvairiataučių keleivių – mokslininkų, paprastų keliautojų, pirklių. Atvykę į Aleksandriją jie pasikeisdavo prekėmis ir dalijosi pasaulėžiūra. Tai buvo tipiškas kosmopolitinis miestas. Čia žmonės jautėsi kaip pasaulio, o gal net kosmoso piliečiai.

Aleksandrijoje nukrito pirmosios sėklos, kad išdygtų mūsų civilizacija. Kodėl taip ilgai reikėjo laukti? Dauguma gyventojų nieko nežinojo apie didžiulius atradimus bibliotekoje. Mokslininkai negalvojo apie paprastus žmones. Mėgaudamiesi savo atradimais nekreipė dėmesio į paprastų žmonių gyvenimą, nebandė jiems padėti, palengvinti jų sunkią naštą. O valdytojams buvo patogiau, kai masės skendo prietarų pasaulyje. Jie vykdė savo interesų politiką, manipuliavo žmonių emocijom ir protais. Religija tapo nuostabiu įrankiu savo tikslams įvykdyti… Ir tada atsirado tokių, kurie sumanė sudeginti bibliotekas. Čia buvo sukaupta per daug kūrinių ir įrodymų prieš krikščionių ir musulmonų dogmas. Deja, pritrūko tokių žmonių, kurie būtų bandę tai sulaikyti. Despotai mindė, naikino praeities simbolius, kad iškeltų save ir pasirodytų geresni, bet nesuprato, kad sudeginus knygas darėsi vis tamsiau…
Paskutinė Aleksandrijos bibliotekos mokslo darbuotoja buvo moteris, vardu Hipatija.

Rafaelis „Hipatija“
Tai astronomo, matematiko Theono dukra, kuri pagrindų mokėsi iš savo tėvo. Hipatija buvo matematikė, astronomė, fizikė. Turėjo būrį mokinių, ištroškusių naujų žinių ir mokslo paslapčių. Hipatija buvo neeilinė, labai graži moteris. Išsiskyrė didele tolerancija. Jos mokinių gretose buvo ir pagonių, ir krikščionių, kurie buvo kilę ne tik iš Aleksandrijos, bet ir iš tolimesnių vietovių. Nors mokinių būrys buvo elitinis, Hipatija savo mokslus skleidė ir visuomenėje. Lankė įvairias įstaigas, kalbėjo su aukšto rango žmonėmis. Drąsiai plėtė ir gynė savo pažiūras. Buvo gerbiama, vertinama už savo moralę, žinias, logiką ir intelekto gebėjimus, neeilinį charakterį, saikingumą, paprastumą, meilę Aleksandrijai.

Hipatija nebuvo praktikuojanti pagonė. Nesikišo ir į krikščionių veiklą. Žmonių neskirstė pagal jų įsitikinimus, pasaulėžiūrą. Bendravo su visais, nors dauguma iš jų buvo krikščionys. Padėtis pasikeitė, kai vyskupystę 412 m. ėmė valdyti Kirilas, vėliau tapęs šventuoju (nusipelnęs formuojant mariologiją). Kirilas nekentė Hipatijos. Apskundė ją esant satanistę ir burtininkę. Jis pavydėjo moteriai populiarumo ir patologiškai ją niekino. Hipatiją 415 m. krikščionių fanatikai žiauriai nukankino. Prie bažnyčios nuplėšė nuo jos drabužius, išbadė akis, kriauklių atskalomis supjaustė jos kūną, o vėliau sudegino ir pelenus išbėrė į jūrą, kad kartais netaptų relikvija. Visi jos moksliniai darbai taip pat buvo sunaikinti. Hipatijos mirtis – tai simboliška antikinės epochos mirtis. Nuo tada prasidėjo krikščionybės istorija. Krikščionybę į Aleksandriją atnešė apaštalas Morkus. Jis ir buvo pirmasis jos vyskupas. Deja, apaštalas buvo nukankintas panašiu būdu kaip Hipatija…

Praėjus daugiau kaip 2000 metų, 1995-aisiais pradėta statyti nauja Aleksandrijos biblioteka. Statyba truko 7 metus. Kainavo 121 mln. dolerių. Naujos bibliotekos plotas – apie 40000 kv. m, ji 13 aukštų, yra 8 mln. knygų tomų, 50 000 žemėlapių. Skaitykloje gali tilpti beveik 2000 skaitytojų. Bibliotekoje dirba tūkstančiai darbuotojų… Komplekse konferencijų centras, specializuota biblioteka neregiams, jaunimui, vaikams, trys muziejai, keturios meno galerijos, planetariumas, loboratorija, restauruojanti rašytinius šaltinius. Įspūdinga naujosios Aleksandrijos bibliotekos architektūra.

Jos pastatas – iš žemės išeinantis diskas – simbolizuoja atgimimą, o pagrindinė skaitykla įrengta po 32 metrų stiklo stogu, cilindro formos pastate. Išorinės pastato sienos išmūrytos iš Asvano granito. Čia yra 120 įvairių pasaulio rašto sistemų ir abėcėlių raidžių. Biblioteka tapo nauju kultūros centru. Ji – kaip memorialas senajai Aleksandrijos bibliotekai ir prarastoms antikinėms vertybėms bei ko nors naujo sukūrimas, kas vėl tarnauja mokslui ir švietimui.

Naujas Aleksandrijos bibliotekos pastatas
Aleksandrijos biblioteka naktį

Įdomu, ką pasakytų tie, kas skelbia greitą rašto epochos žlugimą?
Marytė Malinauskienė, punskas.pl

2 atsakymai į “Iš ciklo „Visi keliai veda per biblioteką“. Aleksandrijos biblioteka”

  1. Tai ciklas apie bibliotekas. Pradedame nuo pačios seniausios. Bus ir apie mūsų krašto. Kantrybės.

  2. nesupratau ka sis straipsnis turi bendro su lietuviais ir punsko krastu

Komentarai uždrausti.