Algirdas Mačionis: Mūsų šeima ir giminaičiai norėjome sava kalba pasimelsti už mano žmoną, vaikų mamą, anūkų močiutę. Buvo pažadėta, deja… Buvau užsakęs sekmadienį, lapkričio 11 d., lietuviškas mišias Seinų bazilikoje. Mes su žmona jas nuolat lankėme.
Daug nukentėjome nuo lenkų kaimynų namuose (gyvendami bute), darbuose, bažnyčioje kovodami dėl lietuviškų mišių atgavimo. Rūpinomės lietuvių savanorių, giminaičio knygnešio Karolio Petruškevičiaus kapais. Baisiai buvo skaudu, bet neturėjau išeities. Žinau, kad būsiu pasmerktas, jog su kitais neprotestavau, betgi šventovė, šventa vieta, reikėjo melstis, todėl neišėjau. Vaikai taip pat priekaištavo: „Kodėl, tėveli, neišėjai?“ O ką aš galėjau?.. Už mirusią žmoną buvo įrašyta intencija. Prieš pusmetį užsakiau mišias už a. a. savo žmoną ir aiškiai pabrėžiau, kad būtų lietuviškos. Prieš savaitę vėl nuėjau pas Seinų kleboną ir buvau patikintas, jog tikrai jos vyks lietuvių kalba. Bet nusivyliau… Neturėjau išeities, dėl to likau bažnyčioje.
Parapijietė Emilija: Vakar, sekmadienį, Seinų bažnyčioje lietuviškų mišių metu klebonas pasakė, kad tuoj turėtų atvykti kunigas iš Druskininkų, kuris atnašaus lietuviams mišias. Po 15 min. jau apsirengęs balta kamža atėjo tas pats vikaras, kuris laikė mišias praėjusį sekmadienį. Ir vėl pradėta lietuviams atnašauti mišias lenkiškai. Didelė dalis žmonių išėjo iš bažnyčios.
Choro dalyvė Onutė: Bažnyčioj Seinuose buvau anksčiau. Daug žmonių prieš 13 val. buvo. Visi laukėm, kas ateis prie altoriaus. Klebonas prieš mišias parapijiečių paklausė, ar lauksim kunigo iš Druskininkų, ar pradėti lenkiškai atnašauti šv. Mišias. Atsakėm, kad lauksim, nors nujautėm, jog tas kunigas neatvažiuos. Ir vargonininkas taip manė. Klebonas tik norėjo pamatyti, kokia padėtis.
Vikaras, tas, kur ir anksčiau meldėsi, išėjo pasiruošęs laikyti mišias (su balta apranga). Jis vėl ėmė jas atnašauti lenkiškai.
Daug žmonių išėjo. Apmaudu, kad daug liko, nors sunku buvo išeiti. Vėl buvom apgauti. Eina gandai, kad iš Lietuvos kunigą gal pradžioje advento atsiųs.
Blogiausiai A. Mačioniui buvo sėdėti iki galo, nes šv. Mišios aukotos už jo artimus. Jam buvę skaudu. Juk Mačionis – vienas iš ano meto kovotojų dėl lietuviškų mišių atgavimo.
Ačiū visiems už pasisakymus. Pati tuomet buvau išvykusi su vaidintojais į šventę.
G. Pakutkienė, punskas.pl
Aldute,panasiai buvo Punske bet neprigijo toks budas pamaldu. Ir gerai.
Isejau ir as is baznycios ,nes ne malda sirdyje jei vyksta toki dalykai.Tikrai sunku buvo iseiti, vis tik sv. Misios.As gi ten nuejau melstis.
Kaip gali dvasiskis meluoti baznycioje stovedamas prie altoriaus, pries tikinciuosius! Nezinau kodel taip elgesi. Jauciau kad tas kunigas,ta sekmadieni, neatvaziuos. Kad tai tik eilinis klebono „siurprizas“.Klebono pareiga pasirupinti,siuo atveju surasti kuniga mokanti lietuviu kalba. O ir mus kunigai gali skaityti is misiolo. Reikia tik noro, gal supratimo, priimti lietuvius i parapijieciu gretas. Sprendimu yra. Truksta klebono,su tikru pasaukimu, suprantancio darba dvikalbeje parapijoje.
Man atrodo nebekit is Baznycios, kai kunigas pradeda lenkiskai Jus atsakinekit ir giedokit lietuviskai- neuzsileiskit. Seinu klebonui to ir reikia, sakis lietuviai nenori melstis, tegul pamato kad Jus meldziaties, bet savo kalba. Istvermes!
Negalima lenk. mišių uždrausti, nes kaip čia kažkas jau rašė, gi D. geriau lenkiškai supranta. Kas domisi istorija – žino iš kur visa krikščionybė atėjo.
Reiketu uzdrausti Lietuvoj lenkiskai misias laikyti, paziuretum koks triuksmas kiltu. Bet bent jau teisinga butu.