„Tai netekties jausmas suteikia gyvenimui tikrąją vertę“
Pasakojimo apie Astridą Lindgren tęsinys
Vis dėlto pažvelgus atidžiau į A. Lindgren galima pastebėti širdgėlą ir tamsą. Iš kur šitai imasi?
Po 1977 metų ji išdrįso parodyti tai, ką anksčiau buvo slėpusi po liūdesio ir melancholijos skraiste. 1936 metais, būdama aštuoniolikos, Astrida Erikson pastojo. Mažame miestelyje, kur tūkstantis akių labiau už viską troško skandalų, tai buvo katastrofa. Šis skandalas sukrėtė ne tik Astridą, bet visą jos šeimą. Jai pačiai viskas atrodė baisi tragedija, nes ji aiškiai nenorėjo turėti nieko bendro su vyru, kuris buvo būsimo vaiko tėvas. Ši „nelaimė“ sukrėtė visą miestelį. Astrida tapo apkalbų objektu, jautėsi tarsi patekus į gyvačių lizdą ir nusprendė jį kuo greičiau palikti.
Išvyko į Stokholmą, susirado kambarį, pradėjo mokytis rašyti spausdinimo mašinėle ir stenografijos (santrumpų sistemos kalbėtojo kalbai greit užrašyti). Savo nerimo dėl ateities ji niekam neparodė. Vieną dieną Astrida atsitiktinai pamatė laikraštyje straipsnį apie advokatę Evą Andren, kuri skyrė daug dėmesio atstumtoms moterims, ypač netekėjusioms. Ji susitiko su šia advokate.
E. Andren padėjo rasti vietą, kur Astrida galės saugiai pagimdyti. Rado gerą šeimą, kurioje jauna motina galėjo gyventi iki gimdymo. Šios šeimos namai vėliau tapo puikiais namais jos vaikui. Gimęs 1926 m. berniukas buvo pavadintas Larsu. Juo gerai rūpinosi įmotė ponia Stevens. Astrida vėl išvažiavo į Stokholmą tęsti mokslo. Nuo dabar jos visas vidinis gyvenimas sukosi apie vaiką, su kuriuo turėjo gyventi atskirai.
1929 metų gruodį Astrida sužinojo, kad ponia Stevens susirgo širdies liga ir daugiau negalės rūpintis Larsu. Jis buvo laikinai atiduotas prižiūrėti įvairiems Stevens draugams ir giminaičiams Kopenhagoje. Pilna nerimo Astrida leidosi į kelionę. Iš pradžių ji turėjo pažiūrėti, ar berniukui gera laikinuose namuose, o paskui išsiaiškinti, ar negalėtų pati juo rūpintis. Tuo metu ji jau dirbo. Galutinai atsiėmė Larsą ir metams paliko jį pas savo tėvus. Vaiku rūpinosi senelis ir močiutė.
Tuo laikotarpiu Astrida dirbo kontoroje ir buvo vis labiau vertinama, ypač viršininko Sturės Lindgreno. 1931-ųjų pavasarį Astrida Erikson tapo Astrida Lindgren. Lindgrenų šeima persikėlė gyventi į dviejų kambarių butą. Dabar Astrida daugumą laiko skyrė savo sūnui. 1934 m. gimė dukra Karina. Vieną 1941-ųjų dieną, kai Karina sirgo plaučių uždegimu ir gulėjo lovoje, paprašė, kad mama ką nors jai papasakotų ir išgalvojo vardą Pepė Ilgakojinė. Motina atsisėdo ant lovos krašto ir ėmė pasakoti neįtikėtinas istorijas…
Astrida Lindgren debiutavo kaip rašytoja tuo laikotarpiu, kai ligos, rūpesčiai ir nerimas dėl šeimos buvo jos gyvenimo dalis. Jos rašymas prasidėjo spontaniškai, vedamas didžiulio noro. Kai vėliau susidūrė su kasdieniais rūpesčiais, rašymas buvo tarsi pabėgimas nuo tikrovės, panirimas į vaikystės išgyvenimus, į fantaziją ir tapo savotiška terapija. Savo pačios melancholiją ji veja į šoną Pepės Ilgakojinės stiprybe ir juoku arba Padaužų kaimo vaikų žaidimais ir bendravimu.
„Rašydama buvau nepasiekiama jokiam liūdesiui. Tai buvo tarsi savęs kėlimas už plaukų.“ Vėliau dėl pašėlusių Pepės savybių kai kas skyrė jai vietą greta raganų ir stiprybe pasižymėjusių pirmųjų moterų: ryžtingų, gyvenimą mačiusių, atitinkančių senosios magijos reikalavimus. Kiti teigė, kad knyga „Pepė Ilgakojinė“ turi būti pripažinta žalinga vaikams ir jos skaitymas turi būti uždraustas. Tik laikui bėgant pastebėta, kad A. Lindgren realistiškai aprašinėja vaikų pasaulį ir remiasi giliomis psichologinėmis žiniomis. Pavyzdžiui, neurofiziologas ir smegenų tyrinėtojas Matis Bergstriomas sako: „Vaikams patinka nesvarumas. Jie visą laiką nori šokinėti ir aukštai suptis, jie neabejotinai siekia vėl pajusti gimdoje patirtą nesvarumo būseną. Smegenų kamiene yra nesvarumo centras, kuris yra labiausiai aktyvus vaikystėje.”
Vaikai iš Pramuštgalvių gatvės, vaikai varnų saloje, jaunėlis brolis iš „Mažylio ir Karlsono, kuris gyvena ant stogo“ – tai vaikai, kuriems leidžiama išreikšti savo temperamentą ir agresyvumą, neperžengiant saugumo ribų. Pepė niekada nekovoja kumščiais, ji kovoja šmaikščiomis replikomis. Tai kalba tampa pagrindiniu ginklu ir daro Pepę nenugalimą.
Pirmose knygose Astrida Lindgren naudojo tik tai, kas buvo susiję su jos vaikystės saugumu, juoku, pokštais ir žaidimais. Vaikystė buvo stiprybės šaltinis. Tačiau tik tada, kai ji išdrįso paliesti gilesnes savo dvasios kerteles ir pažvelgti į akis tamsesniems savo jausmams, jos kūryba įgavo savitumo. Stebėtini yra perėjimai nuo entuziazmo prie liūdesio, nuo baimės prie didžiosios drąsos.
„Mijo, mano Mijo“ – tai knyga apie didžiulį vaiko poreikį turėti tėvą, būti mylimam ir priimamam tokiu, koks jis yra. Tai pasakojimas apie vaiką, kuris pagaliau sutinka meilę ir draugystę, kuris palaipsniui, pasakojimo eigoje, išdrįsta parodyti savo baimę ir taip ją nugali.
Astrida Lindgren suformulavo savo požiūrį į vaikus ir vaikų auklėjimą. „Būti vargšu mažutėliu žmogumi nėra lengva. Pasaulis yra pilnas nepažįstamų ir gąsdinančių dalykų, o vieninteliai, kuo vaikas gali pasitikėti, yra suaugusieji, kurie gyvena jau taip seniai ir tiek daug visko žino. Tai jie turėtų sukurti aplink vaiką saugumo, šilumos ir draugiškumo kupiną pasaulį. Bet ar jie tai daro? Man atrodo, aiškiai per retai. Jie juk neturi laiko. Jie juk visiškai užsiėmę mažo žmogučio auklėjimu. Jie taip atkakliai auklėja jį nuo ryto iki vakaro, jie iš visų jėgų rūpinasi, kad jis nuo pačių pradžių elgtųsi kaip suaugęs.“
Kitąkart Astrida kalba: „Ką tai reiškia būti vaiku? Tai reiškia, kad turi gultis, keltis, rengtis, valgyti, valytis dantis ir išsišnypšti nosį tada, kai tai tinka suaugusiems, o ne tau pačiam… Toliau tai reiškia, kad nesiskųsdamas turi išklausyti pačių asmeniškiausių pastabų iš kiekvieno sutikto suaugusiojo apie savo išvaizdą, sveikatos būklę, drabužius ir ateities perspektyvas.“
Įdomu, kas įvyktų, jei pradėtum lygiai taip pat elgtis su suaugusiais. Ir dar viena citata: „Jei vaikams šiais laikais stinga „gerų manierų“, neverskite kaltės laisvam auklėjimui. Laisvas auklėjimas neatmeta tvirtumo. Jis neatmeta ir atsidavimo bei pagarbos savo tėvams ir – visų svarbiausia – jis siekia, kad tėvai taip pat gerbtų savo vaikus. Pagarba vaikui, štai ko man norėtųsi truputį daugiau iš suaugusiųjų. Bandykite žvelgti į juos taip, kaip turėtute žvelgti į kitus suaugusius. Duokite vaikams meilės, daugiau meilės ir dar daugiau meilės, ir geros manieros atsiras savaime.“ Dar viena problema: „Kas yra ta meilė?“ Tai atskira tema, kurią verta nuolatos analizuoti.
Žaidimas žodžiais, drąsūs pokštai neapleido Astridos ir gilioje senatvėje. Daugiausia reiškė jai šeima: visada šalia buvo dukra ir netoli septyni anūkai.
Ji ir toliau buvo neprognozuojama ir nepalaikė to, kas laikoma savaime suprantamu dalyku. Jos temperamentas, talentas ir fantazija dažnai kirtosi su geru skoniu. Ji nepasidavė gero skonio terorui. Visą laiką balansavo ties tuo, kas yra draudžiama.
Savo santuoką su Sture Lindgrenu ji vadino laiminga, bet paklausta, ar buvo įsimylėjusi savo vyrą, juokėsi. „Niekada nebuvau įsimylėjusi tradicine prasme, – sakė ji. – Ne, iš tikro viskas yra taip: vaikus aš visada mylėjau stipriau nei vyrus.“
Taip nepaprastai begyvendama Astrida Lindgren susidraugavo su pačia mirtimi. Ji mirtį įtraukė į savo akiratį ir atšipino jai dantis. 2002 m. sausio 28 d. Stokholme, savo kambaryje, kur beveik šešiasdešimt metų buvo jos namai, eidama 95 metus, Astrida tyliai ir ramiai užmigo amžinu miegu. 2002 m. kovo aštuntąją Stokholmo katedroje vykusios laidotuvės buvo Astridos dvasia vykusi graži manifestacija už VAIKĄ.
Astrida Lindgren buvo vaikų rašytoja iki kaulo smegenų. „Verkite, vaikai, – sakė ji, – verkite iš visų jėgų. O dar daugiau juokitės.“
Marytė Malinauskienė, punskas.pl