Jau antrą kartą šiais metais suvalkiečiai surengė vakarą su teatru. Jį suorganizavo LLD Suvalkų skyriaus valdybos narė Aldona Kavaliauskienė, padedant kitiems mūsų bendruomenės nariams. Renginys vyko lapkričio 18 d. (sekmadienį) po lietuviškų Mišių 9-osios pagrindinės mokyklos sporto salėje (Hameršmito g. 11). Susirinko apie 60 žmonių. Pradžioje visus pasveikino A. Kavaliauskienė.
„Pagundoje“ pasakojama apie smuklininką Antaną Vėdarą ir jo gražuolę žmoną Magdaleną, kurių gobšumas privedė prie moralinio, dvasinio ir finansinio nuosmukio. Suvilioti į „amerikono“ Jono Pūko, arba – kaip jis pats prisistatinėjo – Džon Puk, pinkles, neatsispyrė pagundai turėti daugiau pinigų ir moters garbę iškeisti į turtą. Komedijoje masinėse scenose buvo parodyti Užgavėnių papročiai. Vaidintojai kalbėjo tarmiškai, dzūkavo. Punskiečių pasirodymas truko apie pusvalandį. Jie vaidino puikiai, tinkamos buvo scenos dekoracijos.
Po šio vaidinimo publikai pasirodė Suvalkų mišrusis choras „Ančia“, vadovaujamas Gedimino Kraužlio. Jis padainavo šias dainas: „Suvalkiečių vienybė“, žodžiai Emilijos Lukšytės-Krušinienės, aranžavo Gediminas Kraužlys; lietuvių liaudies dainas „Tu man brangiausia“, „Gulbelė skraido“, „Kai sužydės po mano langu“, „Verkia beržas“. Trumpą programėlę parodė pagrindinių mokyklų ir gimnazijų mokiniai, lankantys lietuvių kalbos pamokas, vadovaujami mokytojos Teresės Jonuškienės: Lukas Kavaliauskas pagrojo klarnetu, sudainuotos dvi dainos – „Alyvos“ ir „Mama, kaip tu laikais?“, Juozas Šimelevičius pagrojo armonika.
Ilgiausiai (apie 45 min.) scenoje vaidino Žemaitkiemio mėgėjų teatras „Seklyčia“. Jis parodė Jono Mackonio-Mackevičiaus spektaklį „Ledi Makbet iš Akmenės“, režisuotą Dalios Uzdilienės. Noriu pridurti, kad J. Mackonis (1922–2002), tai Lietuvos tapytojas, Vilniaus dailės akademijos profesorius, humanitarinių mokslų daktaras, menotyrininkas, literatas. Gerai mokėjo 5 kalbas. Šiame spektaklyje vaidino: Kultūros ir meno instituto profesorę Petronėlę Radžiūtę – Rima Talandienė, režisierių Narcizą Buroką – Eugenijus Kaminskas, režisieriaus Narcizo Buroko žmoną Filomeną – Milda Tamošaitienė, „Ledi Makbet“, arba Zitą – Daiva Jančiulienė, skulptorių Vilių Milių – Saulius Balkūnas, rūbininkę – Vida Sovulienė.
Suvalkiečių vardu norėčiau pasveikinti Punsko ir Žemaitkiemio mėgėjų teatrus, parodžiusius puikius spektaklius ir nuostabią vaidybą. Šiais spektakliais jie suteikė mums daug malonumo. Dėkojame už atvykimą. Taip pat abiem kolektyvams norėčiau palinkėti geros sveikatos, ištvermės darbe ir kad toliau džiugintų žiūrovus puikiais spektakliais.
***
Meno programai pasibaigus man pavyko pasikalbėti su Punsko lietuvių kultūros namų klojimo teatro režisiere Jolanta Malinauskaite-Vektoriene.
K. Leončikas: Jūs vaidinimus rengiate jau daug metų. Ar nesusiduriate su lietuviškų spektaklių trūkumu? Ar pakankamai yra lietuviškų spektaklių, tinkamų mūsų visuomenei? Gerai prisimenu, kaip mano jaunystės laikais tuos pačius spektaklius kelis kartus vaidino kaimų mėgėjų teatrai. Ar su šia problema dabar susiduriama?
J. Malinauskaitė-Vektorienė: Lietuviškos dramaturgijos stoka visą laiką buvo ir bus. Manau, kad ši problema aktuali ne tik mūsų krašte, bet ir Lietuvoje. Labai daug dramos kūrinių yra parašytų sovietiniais laikais. Jų kalba ir tematika nėra mums aktuali. Taip pat nėra aktualūs dramos kūriniai, parašyti XX a. pradžioje. Norint pritaikyti šiems laikams, reikėtų juos stipriai interpretuoti (saviškai atlikti) ir perdarinėti. Vienintelis turbūt būdas – perkelti apysakas, romanus į dramos kūrinių lygį. Bet taip darydami mes prarandame labai įsitvirtinusį komedijos žanrą mūsų mėgėjiškų teatrų judėjime. Manyčiau, kad šiais laikais, ypač dabar, kai visos meno šakos eina į priekį, lietuviškos dramaturgijos stoka tikrai riboja spektaklių repertuarą. Šis milžiniškas uždavinys tenka režisieriams ir teatrų vadovams, kurie turi atrinkti medžiagą. Tai ant jų pečių guli ši našta ir kūrinių interpretacija. Jiems tenka surasti dabartinių, net šiuolaikinių, lietuviškos dramaturgijos pavyzdžių, tinkamų mėgėjiško teatro scenai. Tai didelis ir sunkus darbas.
Ar sunku dabar Punske ir jo apylinkėje rasti tinkamų asmenų, norinčių vaidinti? Visi gerai žinome, kad norint dalyvauti teatre reikia tam skirti daug laiko, turėti gebėjimų. Juk reikia lankyti repeticijas, pasirodyti scenoje, atmintinai mokytis vaidmens.
Šiuo metu Punsko lietuvių kultūros namų klojimo teatre dalyvauja apie 15 asmenų. Jie sudaro pastovią trupę (teatro kolektyvą). Aš jau 5 metus vadovauju klojimo teatrui. Per tą laiką, galima sakyti, jame dalyvauja tie patys žmonės. Įvyko vienas kitas pasikeitimas, bet kolektyvo sudėtis maždaug vienoda. Tai žmonės, kuriems patinka vaidinti, jie atranda save scenoje. Mėgsta žaisti, vaidinti ir praleisti laisvalaikį ne kur prie televizoriaus ekrano, bet bendraudami su žmonėmis. Ar sunku rasti tokių žmonių? Nemanau, jog sunku. Kad dalyvavimui teatre reikia daug laiko – tiesa. Dalyvaujant tenka prisiimti atsakomybę ir įsipareigoti. Aš labai džiaugiuosi, kad man pavyksta rasti tokį būrį šaunių, atsakingų, talentingų ir darbščių žmonių, kurie tiesiog nenuleidžia rankų ir dirba savo darbą, nepaisydami to, kad šiuolaikinis pasaulis greit bėga į priekį. Nors jie turi visokių darbų, randa laiko dalyvauti teatre. Tai yra puiku. Didžiulė padėka tiems žmonėms.
Šiandien pasirodėte nedidelėje pagrindinės mokyklos sporto salėje, kur nėra scenos uždangos ir tinkamo persirengimo kambario. Kokie įspūdžiai po pasirodymo Suvalkuose?
Manau, kad ne visada salė, jos užkulisiai, persirengimo kambariai byloja apie teatrą. Jis susideda iš dviejų sudedamųjų dalių: to, kas scenoje (artistai, rekvizitai, režisieriai, scenografija, kostiumai), ir žiūrovų. Mano įsitikinimu, Suvalkų lietuviai yra labai šaunūs žmonės. Džiugu, kad susirenka pasižiūrėti spektaklių. Jų šiluma, noras būti ir matyti mus yra pats didžiausias turtas. Juk svarbiausia, kad yra žmonių šiluma ir susidomėjimas.
Po spektaklio taip pat teko labai trumpai pasikalbėti su Žemaitkiemio mėgėjų teatro „Seklyčia“ režisiere Dalia Uzdiliene. Ji, tarp kitko, sakė: „Žemaitkiemis – tai kaimas, net ne bažnytkaimis, kur nėra nei bibliotekos, nei mokyklos. Yra tik tokia laisvalaikio salė, kur ruošiame spektaklius, o rasti aktorių vaidinimams yra labai sunku“.
Dėkoju mano pašnekovėms už pokalbį.
Meninė dalis truko apie 2 valandas. Po jos dauguma suvalkiečių, svečiai iš Žemaitkiemio ir Punsko perėjo į mūsų patalpas Kosciuškos g. 76, kur vyko bendra suneštinė vakaronė. Prisirinko pilnutėlė salė žmonių. Bendravimas buvo šiltas, aplinka maloni. Stalas buvo apkrautas įvairiausiais skanėstais. Netrūko ir dainų. Armonika pritarė Gediminas Kraužlys. Tai labai praturtino vakaronę.
Manau, kad tai buvo labai vykęs renginys. Suvalkiečiai gali tik džiaugtis. Įgijome patirties, svarbios organizuojant kultūrinius renginius.
Kostas Leončikas, punskas.pl
Kosto Leončiko nuotraukos
Šį renginį organizavo A.Kavaliauskienė.Ačiū Jai už tai.
Labai šaunus tas mūsų dzūkų kolektyvas . Man širdis džiaugiasi, kad mes lietuviai tokie fainuoliai ir mylim, gerbiam save ir savo kaimynus. 🙂