2012 metų rudenį Lietuvos rašytojų sąjungos leidykloje pasirodė naujausia Stasio Stacevičiaus poezijos knyga „Stiklinė“. Apie ją rašo literatūrologė dr. Gintarė Bernotienė.
Stiklinė vidinė knyga – taip norėtųsi toliau vadinti Stasio Stacevičiaus rinkinį „Stiklinė“, nors vis iššoka raiškesnis vieno iš jo skyrių pavadinimas – skaidri. Nežinau, ar tik mano nuomone ši knyga – skaidri ir lygi, pagaliau – šviesi, tarsi vidiniai blyksniai, košę rinktinę „Juodoji“, būtų lūžę ir perkeisti šios „Stiklinės“ briaunų. Aiški knygos struktūra (pagyrimai sudarytojui!), skyrių pavadinimai Skaidri, Puspilnė, Pustuštė, Neišgerta, Vėl skaidri ne vien temiškai skiria eilėraščius, bet ir rodo išbaigtumą, savotiškus vidinius optimistiško pesimisto sprendinius, kartu – ir patį sprendimo būdą niuansais – puspilnė, pustuštė, neišgerta.
Skaitant ankstesnes Stacevičiaus poezijos knygas atrodė, kad stipriausiai jis remiasi abejonės ir apgręžimo priemonėmis – dėl oksimoronų, dalelyčių gal, nebent, beveik, vos, nelyg gausos. Išskirtinai pastovi jo poezijos sintaksė su gal / ne ir kitais teigimą tik pastiprinančiais neiginiais piršo mintį, kad Stacevičius bus linkęs dvejoti. Dabar sakyčiau – ne dvejoti, ne rinktis iš dviejų, o tarp dviejų išvysti trečią, penktą, nežinia kelintą briauną, kuri savaip laužia tikrenybės spektrą. Atsiranda grupavimai: neišsipildymai esti „dar negražūs, lengvi ir gražiausi“ (p. 30), keisti laipsniavimai: kalnai būna jauni, seni, gražesni, teisingi, slapti, jie – ne slėniai. Ir ankstesnių rinkinių užspalviai, priešspalviai, viršspalviai, polaikiai, užlaikiai ir panašūs apriorinio suvokimo vienį skaidantys krislai tik patvirtintų šią koncentruojančią dispersijos sanglaudą.
Tai, kad mėgėjiškai, antifilologiškai remiuosi fizika, taip pat lemia Stacevičiaus eilėraščiai, kuriuose žodžių spinduliuotė pasiūlo ir reginio iškilimą, ir įvairias jo formas – nuo sielovaizdžių iki bangovaizdžių, o tai griežtajame gamtamokslyje sietųsi ne tik su autoriaus fantazija, bet visų pirma – su klasikinės optikos bei akustikos dėsniais (Mažame kambarėlyje telpa visi / gamtos ir dvasios dėsnių / veikimo laukai, p. 85). Ta objektyvybė, kuri leistųsi būti nufotografuota ir taip perkelta į mūsų dėmesio lauką (yra ir „reportažinė“ poezija), dabar pasiekia subjektyviai emocingai transformuota, su perduodančiu tarpininko Stacevičiaus žvilgsniu į save patį istorijos ir už ją platesnės amžinatvės lauke. Pasirodymų fiksuotojas Stacevičius rašo vis tą pačią tradicinę gamtojautinę savipažintinę lyriką, daugiažodį kalbos srautą verčia verpetuojančiais bangovaizdžiais (fizikoje tai – uždaros formos begalinės energijos laukai) – sąšaukų, atbalsių siekiniais, sykiu siekdamas išgriebti iš tos pačios laiko upės (eit ir įbrist – į tą pačią upę, p. 71) tai, kas žemės gelmių, nusileidžiančių kosmoso dulkių ir istorijos jau nuskandinta. Nepažįstu Stacevičiaus artimiau, bet įsivaizduoju jį slaptomis vidinėmis antenomis pelenguojantį piliakalnių skleidžiamus virpesius (čia optika sugyventų su akustika), savo vidinėmis bangomis provokuojantį gimtinės rezonansą, įelektrintą ne tik Merkinės, bet ir Prūsos, Jotvos krašto istorijomis. Geografiškai tai svarbu, nes šių eilėraščių komunikatas pajungtas kraštotyrinei aistrai išsaugoti vietos, senojo substrato ženklus. Greta Stacevičiaus jaučiu punskietį Sigitą Birgelį su jo naujausia poezijos knyga „Septintas nakty“ ar „Holograma“. Daugeliui jau ūkuose nuskendusios Prūsija ir jotvingių juodasis mūsų žemių pakraštys jiems siunčia elektroimpulsus į kairį ir dešinį prieširdžius. „Ideologijos nesibaigia“ – „Kultūros baruose“ rašo JAV sociologas profesorius Daniel Chirot, „senos legendos nemiršta“ – rašė Antanas Škėma „Žilvinėlyje“, o išvešėjusio individualizmo laikais tenebūna ši tema poezijoje laikoma anachronizmu, juokingais atgyvenėlių sentimentais, sekliu istorijos vadovėlių žinių kartojimu. Yra, kam ji – gyvas nervas.
Tačiau skubu paneigti, kad istorinės temos – šio rinkinio dominantė. Veikiau viršspalviai, kai „plyšta kosminis šilkas, kas nori, tas regi“ (p. 7), kai „[…] prasmės? Gal kaip akmens amžiuj – / tos pačios“ (p. 9), „kai naktį / per pilną stiklinę pažiūrim į šviesą, / ir esam dalelės bendroj hologramoj, / kur gentys – be laiko, / o pilys – be svorio“ (p. 10). Svarbu pasakyti ir apie eilėraščių paveikumą, poetinę formą. Sklandus ketureilis, nutinkantis šioje knygoje, dabartiniame europinėmis vėžėmis riedančios poezijos kontekste kartais nuskamba kaip įkaltis. Stacevičiaus knygai tai – stiprybės, nekeistinos savasties žymuo, kai iš sąskambių neriasi tvirtas reikšmės statinys:
Viena dar prie vieno. Ir žodis prie žodžio.
Tyla prie tylos. Nelyg plytos prie plytų.
Sudegusią plytinę rytmečio žaros atstojo,
Plytėjo nuo jūros lig jūros. Ir plyti, ir plyti.
Slapti tavo mūrai nepaisė erdvės anei laiko,
Krūtinėj lyg menėje – pokalbiai, nuopuoliai, tamsiai.
Gėrėjas gėrėjui tenai palinkėjo: būk sveikas!
Atsakė antrasis linkėjimu: gerki per amžius!
Gal vienas jau, vienas. Lyg sau pasisakantis žodis.
Slapčiausios tvirtovės – vien kritusios. Kaltos ne plytos.
Sudegusią plytinę rytmečio žaros atstojo,
Plytėjo nuo jūros lig jūros. Ir plyti, ir plyti. (p. 24)
Tyla kaip plyta, laikanti laiką. Ji plyti ir tyli, – priebalsinė inversija grindžia Stacevičiui ypač rūpimą tvermės tyloje ir tik buvusiuose pavidaluose motyvą. Kompoziciškai inversija (ypač semantikos, tropikos, o ir fonikos lygmenyse) yra pagrindinė Stacevičiaus poetinė priemonė. Ten, kur būta erdvės – uždaranti vienatvės siena. Iš jos Stacevičius išeina išties kamerinių išgyvenimų erdvėn ir brandaus intymumo aikštėn – kaip šiame eilėraštyje, skirtame ir mamai, ir mylimai. Autodokumentika čia lyg siekiasi estetinės atspindžio gelmės, tačiau ne poetinių inovacijų, o išsisakymų, pereitų tylologijos koridorių ieškantis Stacevičius koncentruojasi į jam esmingesnius „vertikalius“ ryšius:
Nemigoj
veidrodis tampa beribis,
ir skleidžiasi mano beribė kaltė
ar beribė gėlė, kurią gal dovanosiu tau,
jei pabučiuosi žinojimo ribą. (p. 62)
„Žinojimo riba“ jo lyrikoje jungia asmens ir jo holograminės, susietosios esaties tematikos eilėraščius tarsi pagal maksimą – kiek žinau, kiek atsimenu, tiek ir esu („Neatsiminimai – tyli lyguma, / kur žuvusiais rūpinas žvėrys ir vėjas“, p. 102): „Kai miestą apleidžia jo žmonės, jisai / daug šimtmečių slaptą bendruomenę žaidžia. // O jei mes – du miestai? Truputį girti […]“ (p. 14) – tokiose eilutėse pasirodo Stacevičiaus „atokybės“ atstumai: iki žmogaus – kaip iki kito miesto ar miesto-valstybės (dialoge „Ką girdi dabar, / tolimo krioklio tapytoja?“, p. 78), jo upės ar užupio „punktyrinių tiltų“ (nebūtinai užupis yra vienas ir tik Vilniuje!).
„Stiklinėje“ svarbiausi jau ne atspindžiai, kaip rašo autorius, o krištoliniai neatsiminimai, kitaip nei rinkinyje „Ne ėriukai nakty“, kuriame ieškota veidrodinių atspindžių antkapiuose, juostančiuose namų languose, upių ir ežerų leduose, jų tirpiose formose. Ten, kur gali pasirodyti. Su pavadinimu „Ne ėriukai nakty“ susijusi kaltės / aukos tema tada provokavo bendresnį klausimą – kiek turime jaustis istorijos aukomis ir kiek – jos kūrėjais? Keliomis kartomis atplaunama kaltė ir išskalaujamas atstumties, išimties iš giminės („Ne ėriukai nakty“, p. 25), apleisties, nuošalės jausmas, įkuriantis namų visatą, giminės erą, tavy užgęstantį kraujo šviesmetį? Nuošalus Dzūkijos vienkiemis negali neinspiruoti šių vienaties nuojautų.
Ši knyga yra šviesesnė, nors atokumo ir praeities išlydėjimo apmąstymai, metaforika joje panašūs. Ankstesnėje knygoje namai buvo lyg orlaivis, šioje – troba kaip lempinis radijas, kuriame „kelios kartos jau perdegė“ (p. 98). Kelionė tolin tolygi vidinei kelionei, liūdesys vis blaivesnis – gal nuo geriamo vandens. Skaidri it ledas ir stiklinė, gėrìmas čia – tik metafora, o esmingoji dalis, kaip rašo anotacijoje knygos sudarytojas Valentinas Sventickas, nužeminta, bet nesubuitinta – taurė kaip likimas, kurio skubinti neverta: „lėtoji pagalba ateis / ir nueis / visomis šaknimis ir viršūnėmis“ (p. 96). Saviguodos, ginties nuo vienatvės ir vienišystės instinkto čia likę mažiau, suvokiant, kad ir keisti ar keistis nereikia, stoiškai priimant tai, kas yra: „Ryte / termometro stulpelis / senam / kambary / rodo skurdo ir spindesio nulį“ (p. 136).
Skaitydama eilėraščius galvojau, kad Stacevičius iš jų galėtų išgriebti puikių miniatiūrų:
„Naktis aukštupiuos, / žemupiuose diena, / o per vidurį mes ir upėtakių širdys“ (p. 79), „Giedruma lyg rudenio trauktinė. / Traukia gervės.“ (p. 91), „Vien sniegas prieš laiptus / ir sniegas ant laiptų – / visi visi mano svečiai.“ (p. 30), tylių meditacijų: „Mirga marios drugelių, / o kas iš tų marių, / kai „Buvom kaip jūs, o jūs būsit kaip mes“ – / parašyta kietos giminės akmeny, / jų kapavietėj, / bet – vardų anei datų. // Vienaip pagalvojus – nėra, ko nėra, / o kitaip pagalvojus: vėl marios drugelių.“ (p. 115).
Iš čia skaidrumos palinkėjimas eilėraštyje „Skaidraus tau rudens!“ Ir – skaidrios praeities, skaidraus liūdesio mąstant vis tą patį likimą, kilimą, lėkimą – debesėlio Stasio, kaip yra kažkieno pavadintas, debesėlių mazgais susiraišiojusio. O mazgai – gal tos skaidraus liūdesio drignės, tie difrakcijos nulemti optinių bangų iškraipymai, kurių nepaaiškina dalelių šviesos teorija. Bet poezija gali paaiškint ir debesodarą, ir šią vienišą šviesosklaidą, ir jos moralinių svarstymų amplitudę, ir giedrą šaltį namų „gražiausioj, gimtojoj tremty“, kurios „Atokiausioj sodyboj labai paprasti / tėvo vartai – / nuo debesio lig debesėlio.“ (p. 113).
Tad kaip vertinti – išlaikė „Stikline“ Stacevičius egzaminą iš tylologijos ar ne? Knyga sau, vidine knyga jis atlaikė tylos spaudimą, išplovė jį kalbėjimo srautu, praskaidrėjo. Rezonavo ištuštėjimo spengsmą. Žmogaus viduje gyvenimo turinys kartais kraupiai atsitrenkia į tylą. Tylūs judesiai – kuo juos matuoti? Tyla ar kalba?
Gintarė Bernotienė