Po sunkios ligos sausio 16 dieną Vilniuje mirė kunigas, sovietmečio laisvės kovotojas
Algimantas Keina.
Žinomam dvasininkui buvo 75-eri. 51-erius metus jis buvo kunigas. A. Keina gimė 1937 metų vasario 21 dieną Moliakalnyje (Ignalinos r.). 1962 metais jis baigė Kauno kunigų seminariją, įšventintas kunigu ir paskirtas vikaru į Naująją Vilnią. Dirbo įvairiose Lietuvos parapijose.
Nuo 1980 m. priklausė Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetui, nuo Atgimimo pradžios tapo svarbiu Lietuvos Bažnyčios gyvenimo metraštininku, sukaupė turtingą filmuotos medžiagos archyvą.
Pastaruoju metu gyveno Vilniuje, šalia Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, kurioje, kiek sveikata leisdavo, aukodavo šv. Mišias, klausydavosi išpažinčių.
Kun. Algimanto Keinos prisiminimai (ištrauka iš kunigo interviu, prieš penkerius metus duoto laikraščiui „XXI amžius“):
„Man mama buvo kaip saulė, žavėjusi savo gerumu ir rūpestingumu. Mūsų šeima buvo neturtinga, turėjo 3,5 ha žemės. Kad būtume apauti ir aprengti, mama daug ir sunkai dirbo. Pasėtus linus reikėjo nurauti, juos išminti, suverpti, išbalinti, išausti ir pasiūti. Nebuvo jokių chemikalų, todėl iš pelenų darydavo vadinamąjį šarmą ir su juo plaudavo skalbinius, kad būtų baltesni. Skalbinius perplaudavo eketėje.
Mamos nemačiau besiilsinčios: čia ruošia valgyti, čia sėdi audimo staklėse. Aš einu miegoti, o ji iki vidurnakčio verpia. Mama nelankė mokyklos, tačiau savarankiškai išmoko rašyti ir gerai skaityti. Ji visur mums buvo kaip pavyzdys. Mama rūpindavosi, kad būtume sotūs. Lankiau Ignalinos vidurinę mokyklą, todėl maisto įdėdavo visai savaitei. Rasdavau ten mėsos, kuri, kad išsitekčiau, būdavo supjaustyta į gabaliukus. Namuose nekabojo rūkytų kumpių ar lašinių palčių atsargos.
Menu, ėjo karas. Reikėjo broliui pristatyti maisto, bet nevažinėjo traukinys. Mama į maišelį įsidėjo lašinių, sviesto, sūrio, duonos. Iš Ignalinos geležinkelio stoties iki Pabradės ji ėjo pusšimtį kilometrų.
Kada prie jos pradėjo kibti ligos, giliai atsidususi sakydavo, jog dar taip norėtų pagyventi. Mirė mama sulaukusi 85 metų.
Netoli mūsų namų augo miškas. Neprisimenu atvejo, kad tėvas iš jo neparsineštų nukirsto medelio grėbliakočiui ar beržo šakelių šluotai. Nelaukdamas žiemos, namuose priruošdavo sausų malkų. Tėvui buvo svarbu, kad turėtume šiltą pastogę, jaustumės saugiai ir būtume pavalgę. Jis negėrė, buvo labai rūpestingas. Kadangi mūsų žemės buvo mažai, tai įdirbdavo našlių sklypus. Rudenį gautą pelną dalydavosi pusiau. Ką rasdavome padėta ant stalo, viskas būdavo skanu. Mes, vaikai, nuo mažens buvome pratinami prie darbo. Augome septyniese, tarp jų aš buvau jauniausias, tačiau aštuonias vasaras turėjau ganyti gyvulius. Ne iš knygų ar kitų pasakojimų žinau, kokia piemens dalia.
Mama vesdavosi į Naujojo Daugėliškio bažnyčią. Šv. Mišias aukodavo klebonas kun. Julijonas Steponavičius, būsimas arkivyskupas. Būdavo, jis iškelia ostiją, o mama man sako: „Vaikuti, čia yra Jėzus“. Einant išpažinties visada liepdavo jai pasiruošti. Turėdavau prisiminti, kiek ir kokias nuodėmes esu padaręs, privalėdavau atsiprašyti tėčio. Ir šeimoje turėdavome atsiprašyti vieni kitų.
Taip pat ir tėtis. Būdavo, vakarais vejant virves paima giesmyną ir ima giedoti. Iš tų giesmių į atmintį įsirėžė „Labą naktį, Jėzau“. Tėvas su savo broliu, mano dėde, giedodavo rožinį. Kitame mūsų kaimiškos gryčios gale vykdavo pamaldos. Mes, vaikai, lenktyniaudavome, kuris pirmas joms paskambins. Menu gegužines pamaldas. Regiu, kaip plevena žvakės liepsnelė. Jaučiu berželių ir degančios žvakės kvapą. Matau susikaupusius žmonių veidus. Mūsų kaimas buvo nedidelis, turėjo gal devynis ūkininkus, ir visi jie ateidavo į gegužines pamaldas.
Menu iš vaikystės, kaip žmonės būreliais traukdavo į bažnyčią, o atgal eidavo dideliais būriais. Žiemos metu vežimai po vežimo važiuodavo. Tai buvo toks didingas reginys, kurio laikas nepajėgia iš atminties ištrinti.
Nuo mažens patarnavau Naujojo Daugėliškio bažnyčioje. Kitos minties neturėjau – tik būti kunigu. Likęs vienas namuose, imdavau traukti „Dominus vobiscum“. Būdavo, įeina kaimynas, ir aš pasislėpęs seku, ką jis darys. Svečias dairosi ir stebisi, kas čia galėjo giedoti, juk nieko nematyti. Mokykloje neryšėjau pionieriško kaklaraiščio, nebuvau komjaunuolis. Aš gyvenau tėvų dvasia. Jie buvo ne tik pamaldūs, bet ir teisingi, darbštūs ir pareigingi. Mūsų parapijos klebonu dirbo kun. J. Steponavičius, be galo šviesus, tyros sielos žmogus. Teko bendrauti su tėvu Norbertu Skurkiu. Tėvą Romualdą Blažį sutikau Ignalinoje. Aš gyvenau to paties namo viename gale, jis – kitame. Su juo pasikalbėdavau. Manęs netraukė šokiai ir kiti jaunimo pasilinksminimai. Baigęs vidurinę mokyklą, nekamuojamas abejonių padaviau dokumentus į kunigų seminariją. Kadangi nebuvau tarnavęs armijoje, turėjau palaukti atsakymo. Rugsėjo pabaigoje gavau telegramą, kad esu priimtas.
Sakyčiau netiesą, kad seminarijoje iš karto pritapau. Iš pradžių išsigandau, kaip čia ištversiu. Baimę sukėlė tai, jog turėsime miegoti dviaukštėse lovose ir gyventi kartu 24 klierikai. Po kiek laiko seminarija man tapo labai sava ir artima. Buvau įpratęs mokytis. Mokydamasis vidurinėje mokykloje, negalėjau praleisti nė vienos pamokos ar nebūti joms tinkamai pasiruošęs. Juk mačiau, kaip sunkiai tėvai leidžia mokytis. Teko tarnauti ir sovietinėje kariuomenėje. Tarnavau prie Juodosios jūros vieno dalinio medicinos skyriaus sanitaru. Džiaugiuosi, kad turėjau vadus, kurie iš tikrųjų buvo puikūs žmonės. Lietuviais ten itin pasitikėjo. Menu, stovėjo 20 litrų talpos indas su spiritu ir nuo mūsų jo neslėpė. Negirdėjome priekaištaujant, kad esame iš Pabaltijo. Sykį mūsų vyresnysis, irgi lietuvis, tarp saviškių pabandė kalbėti rusiškai.
Daugiau šito nepasitaikė. Tadžikai, uzbekai, kazachai tarpusavyje kalbėdavo tik savo kalba, o ne rusiškai. Tame pat dalinyje tarnavo ir Sigitas Tamkevičius, dabartinis Kauno arkivyskupas. Jis išmokė mane ne tik naudotis fotoaparatu „Zenit“, bet ir daryti nuotraukas.
Tam buvo geros sąlygos. Kartą dvi naktis iš fotolaboratorijos neišlindau – taip buvo sudominusi fotografija. Darydavau nespalvoto vaizdo nuotraukas. Po seminarijos gavau siuntimą į Naująją Vilnią. Ten tuo metu klebonu buvo kun. Vladas Gimžauskas, kuriam itin rūpėjo pastoracinis darbas. Naujojoje Vilniuje dirbau vikaru tik aštuonis mėnesius. Rieškutėnuose išbuvau metus su keliais mėnesiais. Užkluptas, kad rengiu vaikus Sutvirtinimo sakramentui, tada buvau išsiųstas į Paringį. Už tai, kad su kun. Kazimieru Žemėnu rengiausi Naujųjų metų sutiktuvėms, iš manęs buvo atimtas kunigo pažymėjimas. Po poros savaičių jį grąžino.
23 metus atidaviau Valkininkų parapijai. Ten išgyvenau savo gyvenimo bene gražiausias akimirkas. Dzūkus prisimenu kaip itin garbingus žmones. Valkininkai buvo gyva parapija. Negailėjo žmonės savo santaupų vietos bažnyčios remontui. Daug kas ten buvo suremontuota ar pakeista. Tuo metu sunku buvo gauti statybinių medžiagų. Man, kaip kokiam didžiausiam kombinatoriui, netgi buvo pradėta baudžiamoji byla. Važiavo tikrinti, kaip pirkau skardą Daugpilyje. Bet patikimi žmonės ten manęs neišdavė. Gausiai dzūkai rinkdavosi per pamaldas į Valkininkų bažnyčią. Ateidavo tėvai su savo vaikais.
Valkininkuose buvau labiausiai persekiojamas. Nebuvo tos savaitės, kad manęs nekviestų į saugumą, į rajoną ar pas religijos reikalų įgaliotinį. Ne sykį bandė verbuoti, žadėjo gerą parapiją ir netgi parūpinti aukštesnes pareigas. Sulaukdavau gąsdinimų, kad įkišią į kalėjimą. Tardymo protokolo niekada nepasirašydavau. Parapijiečiai stodavo ginti mane kaip savo kleboną. Sykį jų grupė įsiveržė mane tardant. Išėjo į priekį kailiniuotas vyras ir išrėžė: „Tai ką, grįžo Stalino laikai?“. Netrukus buvau laisvas. Mano namuose darydavo kratas. Tačiau tai manęs neišgąsdino.”
A. a. kun. Algimantas Keina 2011 metų gruodžio 11–13 dienomis vykusių rekolekcijų metu Seinų bazilikoje atnašavo šv. Mišias. Tuomet jis, sakydamas mūsų krašto lietuviams pamokslą, pabrėžė, kad mūsų tauta yra kančios tauta, kad Kūčių stalas – lietuvių tautos altorius, o kalėdaitis – širdies gerumas (punskas.pl rašė ep). Tų rekolekcijų metu su kun. Algimantu Keina teko bendrauti ir Punsko parapijos vikarui kun. Egidijui, kuris velionį prisimena kaip diplomatišką, taktišką, be galo inteligentišką ir ramų žmogų.
(bb), punskas.pl